Sovietinis veikėjas, žurnalistas, rašytojas. Gimė 1899 m. sausio 22 d. Telšiuose, mirė 1980 m. sausio 26 d. Vilniuje.

S. Noreikienės ir J. V. Paleckio tėvas.

Iki 1926 m. vid. gyveno Rygoje, dirbo spaustuvėje, mokytojavo, bendradarbiavo liberaliosios ir kairiosios krypties spaudoje.

Persikėlęs į Kauną suartėjo su Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos ir Lietuvos jaunimo sąjungos (LJS) nariais.

1926 m. po liaudininkų ir socaldemokratų laimėtų III Seimo rinkimų kaip liaudininkų partijos narys paskirtas ELTA direktoriumi, po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo 1927 m. iš pareigų atleistas.

Aktyviai įsitraukė į LJS opozicinę A. Smetonos režimui ir tautininkams veiklą.

1925–1929 m. leido ir redagavo žurnalus „Naujas žodis“, 1933–1936 m. „Laiko žodis“, 1936–1937 m. buvo dienraščio „Laiko žodis“ redaktorius, bedradarbiavo įvairiuose laikraščiuose.

Po apsilankymo SSRS prisidėjo prie antivalstybinių organizacijų veiklos, nuo 1939 m. rudens propagavo vadinamosios Lietuvos liaudies respublikos idėją.

1940 m. okupavus Lietuvą SSRS valdžios valia paskirtas Lietuvos Respublikos premjeru, o A. Merkiui atsistatydinus – prezidentu, nors toks paskyrimas prieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijai. 1940 m. liepą oficialiai įstojo į komunistų partiją. 1940 m. liepos 16 d. kartu su Mečislovu Gedvilu sankcionavo ministro pirmininko A. Merkio bei užsienio reikalų ministro J. Urbšio bei jų šeimų ištrėmimą.[4]
J. Paleckis 1940–1967 m. buvo LSSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininku, tačiau reali valdžia okupuotoje Lietuvoje buvo LKP pirmojo sekretoriaus rankose. Po to iki 1970 m. buvo SSRS Tautybių Tarybos pirmininkas.

Parašė 20 politinės, kelionių įspūdžių ir memuarinės publicistikos knygų, 6 poezijos rinkinius, išvertė grožinės literatūros kūrinių.