Teofanas Pavlovskis

Vardas Teofanas
Pavardė Pavlovskis
Vardas originalo kalba Teofan
Pavardė originalo kalba Pavlovskij
Profesija dainininkas, režisierius, pedagogas
Gimimo data 1881 m.

Išsami biografija

Dainininkas (baritonas), režisierius, pedagogas. Gimė 1881 m. Kamenkoje (Jekaterinoslavo gub., dab. Dniepropetrovsko sr., Ukraina), mirė 1936 m. birželio 13 d. Kaune.

Gimė šventiko šeimoje.

Nuo vaikystės giedojo Kamenkos cerkvės chore.

1905 m. baigė Sankt Peterburgo konservatoriją (S. Gabelio dainavimo klasę).

1909–1919 m. Maskvos Didžiojo teatro solistas (vienas pagrindinių baritonų; dažnai dainavo su F. Šaliapinu).

1919 m. prie Didžiojo teatro su K. Stanislavskiu įkūrė operos studiją, pradėjo režisuoti muzikinius spektaklius.

1920 m. iš Sovietų Rusijos pasitraukė į Turkiją.

Nuo 1921 m. Nacionalinėje operoje Belgrade, nuo 1922 m. dar ir savo įkurtame operos teatre bei dramos trupėje Splite dainavo, režisavo muzikos ir dramos veikalus.

Operoje dainavo iki 1927 m.

Pakviestas į Lietuvą 1928–1936 m. buvo Valstybės teatro režisierius Kaune.

A. Kučingį, P. Oleką ir kitus dainininkus privačiai mokė dainuoti, vaidybos.

T. Pavlovskio režisūra ir dainininko patirtis turėjo įtakos Valstybės teatro operų spektakliams. Dauguma jo statytų operų yra monumentalūs istoriniai arba lyriniai veikalai su skirtingo charakterio veikėjais, daugybe masinių scenų.

Siekė solistų ir choro dainavimo bei vaidybos raiškos ir darnos, solistų, choristų charakterių, kostiumų individualumo, ansambliškumo, dinamiškumo.

Valstybės teatre režisavo 39 operų spektaklius, tarp jų – R. Leoncavallo „Pajacai“ (1928), R. Wagnerio „Lohengrinas“ (1929), G. Bizet „Karmen“ (1930), Ch. Gounod „Faustas“ (1931), N. Rimskio-Korsakovo „Saltanas“ („Caras Saltanas“ 1932), W. A. Mozarto „Don Žuanas“ (1933), B. Smetanos „Parduotoji nuotaka“ (1934) ir kt.

Operų parengė su dirigentais M. Bukša (daugiausia), L. Hofmekleriu, J. Tallat Kelpša, V. Marijonšiumi, J. Gruodžiu, S. Šimkumi, P. Breisachu.

Apdovanojimai

Kiti apdovanojimai 1935 m. – Čekoslovakijos Baltojo Liūto 4 lapisnio ordinas.

Šaltiniai

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010, t. 17.