Lenkijos valstybės veikėjas. Gimė 1867 m. gruodžio 5 d. Zalave (Švenčionių r.), mirė 1935 m. gegužės 12 d. Varšuvoje.

Jo kūnas palaidotas Krokuvos Vavelyje, o širdis – Vilniuje, Rasų kapinių panteone.

Vienas moderniosios Lenkijos kūrėjų, maršalas (1920).

Kilęs iš senosios Žemaitijos bajorų Gineičių giminės. Šeimoje buvo auklėjamas menant 1863 m. sukilimo kovas dėl laisvės.

 1874 m. dvarui sudegus šeima persikėlė į Vilnių.

1876 m. įstojo į Vilniaus gimnaziją. Čia galutinai susiformavo jo antiimperinės, anticarinės pažiūros.

1885 m. pradėjo studijas Charkovo universiteto Medicinos fakultete, bet po 2 m. buvo ištremtas 5 metams į Sibirą, nes atsitiktinai įsivėlė į Rusijos revoliucionierių rengiamą pasikėsinimą prieš carą Aleksandrą III.

1892 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Tenenių dvare (netoli Šilalės), tais pačiais metais dalyvavo kuriant Lenkijos socialistų partiją (LSP), redagavo jos spaudos organą „Robotnik“. 1900 m. už šią pogrindinę veiklą suimtas, kalėjo Varšuvos citadelėje, pervežtas į ligoninę Sankt Peterburge, pabėgo.

Per Rusijos ir Japonijos karą 1904 m., siūlydamas pagalbą Japonijos politikams ir kariškiams, rengėsi organizuoti buvusios Abiejų Tautų Respublikos tautų sukilimą prieš Rusiją, bet jo siūlymai Japonijos veikėjų nesudomino. Tuo metu jis ypač aktyviai veikė LSP, dalyvavo tarptautiniuose kongresuose, daug rašė spaudoje.

1907 m. tapo LSP dešiniojo sparno, atskilusio 1906 m. lapkričio mėnesį ir pavadinto Revoliucine frakcija, lyderiu. Rūpinosi LSP karinės organizacijos, perėjusios šio sparno žinion, reikalais.

1908 m. rugsėjo 26 d. Bezdonių stotyje surengė traukinio pašto vagono užpuolimą, perimtą sumą (per 200 800 rb) skyrė partijos pogrindinei  veiklai (daugiausia karinio pobūdžio) išplėtoti.

Nuo 1910 m. Austrijos remiamas organizavo legalias šaulių organizacijos karines formuotes (pirmosios – Lvove, Krokuvoje), kurios 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui tapo „Lenkų karinės organizacijos“ būrių pagrindu. Stojo kariauti Centrinių valstybių pusėje, buvo Lenkų legionų I brigados komendantas.

Siekė atkurti Lenkijos nepriklausomybę.

Po 1916 m. lapkričio 5 d. Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos deklaracijos dėl Lenkijos valstybės atkūrimo tapo Laikinosiso valstybės tarybos nariu – Karo departamento direktoriumi.

1918 m. lapkričio 11 d. grįžo į Varšuvą ir perėmė nepriklausomos Lenkijos aukščiausią valdžią – tapo Valstybės Viršininku ir Vyriausiuoju Vadu. Organizavo vyriausybę, kariuomenę, inicijavo 1919 m. sausio 26 d. rinkimus į Lenkijos steigiamąjį seimą.

Jam vadovaujant Lenkijai pavyko stabilizuoti vidaus padėtį, pelnyti tarptautinį pripažinimą ir pradėti karo veiksmus dėl valstybėsteritorijos išplėtimo.

Ignoravo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.

1918 m. lapkričio 11 d. paskelbtas Lenkijos valstybės viršininku ir buvo juo iki 1922 m. 1919 m. bandė organizuoti Vilniuje M. Riomerio vyriausybę, bandė atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tačiau Lietuvoje šie jo pasiūlymai nesusilaukė pritarimo.

Siekdamas atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę nuo „jūrų iki jūrų“ federacijos principu, 1920 m. balandžio mėn. sudarė sutartį su ukrainiečių socialistų lyderiu Simonu Petliūra dėl bendros kovos su bolševikine Rusija. Gegužės 7 d. jungtinė kariuomenė užėmė Kijevą, buvo deklaruota Ukrainos nepriklausomybė. Tačiau bolševikai per Baltarusiją puolė Varšuvą, todėl teko atitraukti kai kurias pajėgas. Rugpjūčio mėn. įvykęs Varšuvos mūšis padėjo paskutinį tašką, kad Lenkija užsitikrintų nepriklausomybę.

1921 m. kovo 17 d. buvo priimta Antrosios Lenkijos respublikos konstitucija. 1922 m. gruodžio mėn. Lenkijos prezidentu buvo išrinktas senas J. Pilsudskio draugas Gabrielius Narutavičius, iš Lietuvos, bet po penkių dienų jis nužudytas. Buvo bandoma pasikėsinti ir į J. Pilsudskį.

Nuo 1923 m. vadovavo Generaliniam štabui, bet ekonominei padėčiai šalyje blogėjant, nusprendė įgyvendinti Sanacijos planą – 1926 m. jis vadovavo kariniam perversmui, 1926–1935 m. diktatorius ir karo ministras, 1926–1928 m. ir 1930 m. dar ir ministras pirmininkas. Jam vadovaujant buvo parengta 1935 m. Konstitucija. Tačiau jos įgyvendinti nebespėjo – susirgęs vėžiu mirė Varšuvos Belvederio rūmuose.