Lankijos karinis veikėjas, kunigaikštis (1764). Gimė 1763 m. gegužės 7 d. Vienoje, mirė 1813 m. spalio 19 d. prie Leipcigo.

Lenkijos generolas (1789), Prancūzijos maršalas (1813).

Užaugo Austrijoje, nuo 1780 m. tarnavo jos kariuomenėje.

Pasižymėjo per 1788 m. Austrijos-Turkijos karą (tarnavo imperatoriaus adjutantu), buvo sužeistas.

1789 m. Stanislovo Augusto Poniatovskio kvietimu perėjo į Lenkijos kariuomenę, 1789–1792 m. divizijos vadas.

Per 1792 m. Abiejų Tautų Respublikos–Rusijos karą vadovavo kariuomenei, kuri kovėsi Ukrainoje.

Per 1794 m. sukilimą gynė Varšuvą nuo Rusijos ir Prūsijos pajėgų.

Stanislovui Augustui Poniatovskiui prisidėjus prie Targovicos konfederatų (juos laikė išdavikais) planavo valdovą pagrobti ir priversti jį kovoti toliau. Vėliau valdovui pakluso, bet netrukus atsisakė tarnybos ir išvyko į Austriją.

Už dalyvavimą sukilime buvo konfiskuotos jo seniūnijos (Lietuvoje – Užpalių ir Žiežmarių); imperatorius Pavelas I vėliau jas grąžino.

Nuo 1798 m. gyveno Varšuvoje, buvo kritikuojamas už pernelyg palaidą gyvenimo būdą.

1806 m. Prancūzijos kariuomenei įžengus į Lenkiją perėjo į Napoleono I pusę.

Nuo 1807 m. Varšuvos kunigaikštystės karo majoras, jos kariuomenės vyriausiasis vadas.

Per 1809 m. Austrijos-Prancūzijos karą vadovavo Varšuvos kunigaikštystės kariuomenei, per 1812 m. Prancūzijos–Rusijos karą – Prancūzijos kariuomenės 5 korpusui (jį sudarė lenkų kariai), buvo sužeistas prie Viazmos.

Pasižymėjo per 1813 m. Leipcigo mūšį (pirmą mūšio dieną Napoleono I pakeltas maršalu), žuvo pridengdamas Didžiosios armijos likučių atsitraukimą.