Poetė, vertėja. Gimė 1828 m. sausio 18 d. Padurbinyje (prie Telšių), mirė 1859 m. gegužės 26 d. Utenoje.

Otono Praniausko sesuo.

Pirmoji moteris, minima lietuvių literatūros istorijoje.

Mokėsi namuose. Bendravo su Antanu Baranausku, skatino jį kurti gimtąja kalba.

Garsėjo eiliuotomis improvizacijomis, apie K. Praniauskaitę, kaip Žemaitijos fenomeną, rašė to laikotarpio lenkų spauda.

Pirmuosius eilėraščius parašė septynerių metų amžiaus. Kūrybos leidybą finansavo brolis, dirbęs žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus sekretoriate. Kaip poetė buvo žinoma ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, jos kūrybą publikavo populiarūs lenkiški laikraščiai („Warsaw Gazette“ ir kt.).

Kūryba siejama su romantinės literatūros tradicija. Literatūrinius interesus labiausiai formavo romantinė lenkų literatūra, susijusi su Lietuva, Vilniumi: A. Mickevičius, J. Kraševskis, V. Sirokomlė (Adomui Mickevičiui ji pati parašiusi mažiausiai vieną eilėraštį). Merginą žavėjo šių poetų kūriniuose poetizuojama Lietuva, jos mitologija, tautosaka, nes savo aplinkoje jautė kylančios, atgyjančios lietuvių dvasios įtaką. Eilėraščiuose jaučiamas trapus moteriškumas, subtili dvasios melancholija, ilgesys. Nuo K. Praniauskaitės lietuvių literatūroje pradeda formuotis moteriškumo kontūrai.

Parašė poemą „Žemaičių Didžiosios Kalvarijos atlaidai“ (1856) ir eilėraščių rinktinę „Dainelės“ (1858).

K. Praniauskaitės vieta lietuvių poezijos istorijoje būtų buvusi problemiška (originalūs Karolinos darbai buvo publikuoti lenkų kalba), jei ne jos vertimai iš lenkų kalbos. Tarp žymiausių vertimų – dalis J. Kraševskio (Kraszewski) poemos „Vitolio rauda“ (išspausdinta 1858). Tai pirmas šio žymaus lenkų romantiko, daugiausia gyvenusio Vilniuje ir savo kūryboje panaudojusio nemažai lietuvių folkloro bei mitologijos motyvų, vertimas į lietuvių kalbą.