Dailininkas (skulptorius, tapytojas). Gimė 1901 m. vasario 21 d. Skardupyje (Latvija), mirė 1964 m. spalio 24 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Sesuo Akvilė Mikėnaitė, brolis Jonas Mikėnas, duktė Rima Mikėnaitė.
1926 m. baigė Kauno meno mokyklą, tapybos studiją.

1927–1931 m. studijavo monumentaliąją tapybą ir skulptūrą Paryžiaus aukštojoje taikomosios dailės mokykloje. Nuo 1931 m. dirbo pedagoginį darbą Kauno meno mokykloje, Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute ir Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos valstybiniame dailės institute (profesorius – 1946). Buvo „Ars“ grupės narys, dalyvavo oficialiuose konkursuose ir laimėjo ne vieną valstybinį užsakymą, pelnydamas visuomenės pripažinimą: 1946 m. už Pergalės monumentą Kaliningrade (Rusija) J. Mikėnui buvo paskirta Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos valstybinė premija, 1966 m. J. Mikėnui buvo paskirta respublikinė premija už skulptūros kūrinius „Jaunosios komunistės portretas“  (1958),  „Talka“ (1960), „Pirmosios kregždės“ (1964).
J. Mikėnas – moderniosios lietuvių skulptūros mokyklos klasikas, skulptūrinės alegorijos meistras, nuosekliai plėtojęs klasikinės formos principus. Didelę įtaką dailininkui padarė utilitaristinis požiūris į dailę, suklestėjęs 4 dešimtmetyje visoje Europoje, jis perėmė ir būdingą tiems laikams stilistiką. Didingos moterų figūros gamtos prieglobstyje, šventieji ir angelai su švytinčiais nimbais, pusnuogiai kariai su lengvais apsiaustais ir sunkiais kalavijais, procesijos prie aukuro – tai J. Mikėno ankstyvųjų piešinių motyvai. Vėliau kūriniuose sustiprėjo socialinio aktualumo bruožai, išaugo dėmesys natūros perteikimui, atsirado daugiau dinamikos. Gausiuose sieninės tapybos bei skulptūros kompozicijų eskizuose dailininkas plėtojo jaunai, ambicingai, siekiančiai save išreikšti valstybei aktualias temas: vaizdavo dirbančius ir besiilsinčius valstiečius, žvejus, scenas su kanklininku. 1945 m. atėjusi sovietinė valdžia neleido slėptis kasdienybės poezijos pasaulyje – dailininkas didžiąją laiko dalį skyrė paminklų projektavimui ir kūrybai. Tačiau šiandien paminklai nėra priskiriami reikšmingiausiems J. Mikėno kūriniams. Šiandien labiausiai vertinami J. Mikėno piešiniai, eskizai, mažųjų formų skulptūros, ženklinę, anot arsininkų, nepriklausomos Lietuvos įsijungimą į „didžiąsias Europos tautų kultūros lenktynes“. Būtent šie darbai rodo dailininko meninės brandos kelią, liudija prancūziškos aplinkos reikšmę, permainas, patirtas pasinėrus į gimtosios šalies aplinką, jo kūrybos reikšmę tarpukario Lietuvos meninei kultūrai.
Darbai, saugomi Lietuvos dailės muziejuje (toliau – LDM): „Paryžiaus kampelis“ (1928, LDM), „Moters portretas“ (1930, LDM), „Ubagės“ (1933, LDM), „Dail. J. Kuzminskio portretas“ (1942, LDM), „Dievdirbys“ (1942, LDM), „Dail. J. Vienožinskio portretas“ (1942, LDM) ir kt.

Tekstas parengtas 2006-10-27 pagal internetinės svetainės http://www.ldm.lt informaciją (http://www.ldm.lt/naujausiosparodos/mikeno_virtuali_paroda_penktas.htm , http://www.ldm.lt/Liet_grafika_1907_1940/Grafika_1907_1940_M.htm#MIKĖNAS%20JUOZAS, žiūrėta 2006-10-27).

Bibliografija:
Juozas Mikėnas, Vilnius, 1956; S. Budrys, Juozas Mikėnas, Vilnius, 1961.