Rusijos ir Lietuvos kultūros istorikas, filosofas. Gimė 1882 m. gruodžio 1 d. Sankt Peterburge, mirė 1952 m. liepos 12 d. Abezėje (Komija, Rusija).

Rašė ir lietuvių kalba.

Sesuo balerina Tamara Karsavina.
1901–1906 m. studijavo istoriją Sankt Peterburgo universitete. 1909–1910 m., 1912–1916 m. Petrogrado Istorijos ir filolologijos instituto visuotinės istorijos dėstytojas, 1921–1922 m. instituto rektorius. 1916–1922 m. Petrogrado universiteto dėstytojas, 1921–1922 m. humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. 1916 m. istorijos ir teologijos daktaras, profesorius. 1922 m. ištremtas, iki 1926 m. gyveno Berlyne, dalyvavo Euraziečių sąjūdžio veikloje. 1926 m. persikėlė į Paryžių.

1927 m. prof. Augustinas Voldemaras ir Izidorius Tamošaitis pakvietė dėstyti Lietuvos universitete. 1928–1940 m. Vytauto Didžiojo universiteto, 1940–1946 m. Vilniaus universiteto profesorius, šio universiteto Visuotinės istorijos katedros vedėjas. 1944–1949 m. Vilniaus dailės muziejaus direktorius, Vilniaus dailės instituto profesorius.

1949 m. suimtas, nuo 1950 m. kalintas Abezės lageryje. Jame parašė apie 20 filosofijos veikalų, poetinių kūrinių, išliko „Sonetų vainikas“, „Tercinos“, kūriniuose poetine forma išdėstė esminius filosofijos teiginius. Nepaisant represijų, pokario Lietuvos mokyklose buvo naudojami L. Karsavino parašyti istorijos vadovėliai.

Filosofinei kūrybai būdinga teosofinės tendencijos, filosofijos ir teologijos vienovė, jų taikymas asmenybės, visuomenės, istorijos ir kult. problemoms nagrinėti. Filosofiją grindė struktūrišku visa ko vienovės (rus. философии всеединства) principu, kurį manė esant pajungtą dinamiškai trivienybei (rus. триединство), t. y. Švč. Trejybės idėjai, interpretuojamai pagal stačiatikių mokymą. Trivienybę suprato kaip tapsmo ir vystymosi šaltinį.

Jo istorijos filosofija grindžiama religiniais (stačiatikybės) principais. Istorijos pažinimo objektas yra ne istorijos proceso priežastys ir motyvai, bet pats procesas, norint jį paaiškinti, suprasti jo būtinumą reikia tam tikro įsigyvenimo į organiškąją vienovę. Jis išskyrė istorijos subjektų hierarchiją: aukščiausiasis (dievažmonija, empirinės istorijos prasmė ir tikslas), realusis (socialiai veikli žmonija kaip įvairialypė vienovė, pasireiškianti per socialinius subjektus), individualusis (žmogus). Teigė, kad kultūra, jos istorija yra dvasingumo, neatsiejamo nuo religijos, raiška žmonių veikloje. Žmogaus pažinimas reiškia savižiną, jis prasideda nuostabos pajauta. Visas pasaulis, sukurtoji būtis savo tobulybe yra aktualūs, o netobulumu – potencialūs. Netobulumo priežastis yra mirties baimė, nenoras aukotis dėl kitų, jis gali egzistuoti kartu su tobulybe, būti jos dalimi. Mąstymo abstraktumas išreiškia netobulumą, kaip vadinamojo simfoniškumo stoką. Žmogus yra visa ko vienovės dalis, bet išreiškia ją netobulai. Individo siekis tobulėti yra noras aktualizuoti savo vienybę su kita būtimi. Į tobulumą veda pažinimas ir meilė, kuri neatsiejama nuo pasiaukojimo. Amžinybė reiškia visalaikiškumą, apimantį praeities, dabarties ir ateities vienovės įžvalgą. Jo ontologija ir gnoseologija, apimanti egzistencinius pradus, artima egzistencijos, dialogo, fenomenologinei filosofijai, filosofijos antropologijai. Jo kultūros istorijos tyrimams trūksta tuometinės kult. filosofijos teorijos principų taikymo.

Svarbiausi veikalai:

„Viduramžių religingumo pagrindai XII–XIII amžiais, daugiausia Italijoje“ (1915), „Viduramžių kultūra“ (1918), „Rytai, Vakarai ir rusų idėja“ (1922), „Giordano Bruno“, „Istorijos filosofija“, „Dialogai“ (visi 1923), „Apie pradmenis“ (1925), „Bažnyčios šventieji tėvai ir mokytojai“ (1926), „Bažnyčia, asmenybė ir valstybė“ (1927), „Apie asmenybę“, „Istorijos teorija“ (abi 1929), „Europos kultūros istorija“ (5 t. 1931–1937, 1991–1998), „Poema apie mirtį“ (1932), „Istorijos metafizika“ (1940–1947), „Apie tobulybę“ (apie 1950–1952, išspausdinta 1991).