Dailininkas (grafikas). Kituose šaltiniuose vadinamas Jonu, Bohumilu ar Teofiliu. Gimė 1790 m. Vilniuje arba Berlyne, mirė 1846 m. Vitebske (Baltarusija).
1810–1822 m. Vilniaus universitete studijavo piešimą ir raižybą (pas J. Saundersą ir J. Rustemą).

1816 m. įgijo meno kandidato laipsnį.

1820 m. dalyvavo pirmojoje Vilniaus universiteto dailės parodoje.

Pagal kitų dailininkų kūrinius (J. Rustemo „Autoportretas“, 1814) ir savo piešinius („Kunigaikštis Juzefas Pniatovskis“, 1817; „Stanislavo Koniecpolskio portretas“, 1819) išraižė portretų.

1822 m. Berlyne tobulino raižymo techniką, lankėsi Paryžiuje, čia išraižė „Imperatorienės Marijos Liudvikos portretą“.

1823 m. gavęs Vilniaus universiteto stipendiją tobulinosi Romoje ir Florencijoje, 1824–1828 m. Milane.

Italijoje sukūrė raižinių pagal garsių Renesanso dailininkų kūrinius („Flora“, pagal Tiziano, 1827; „Madona Tempi“, „Šv. Juozapas“, abu pagal Rafaelį; „Šventoji Šeima“, pagal Leonardo da Vinci).

Grįžęs į Vilnių, 1828–1831 m. dirbo Vilniaus universiteto Grafikos katedros adjunktu, išraižė J. Rustemo sukurtas kortas. Uždarius universitetą 1833 m. išvyko į Sankt peterburgą, čia sukūrė raižinį „Napoleono ir Aleksandro I susitikimas Tilžėje“ (po 1833). 1841–1846 m. dirbo Vitebsko gimnazijos mokytoju.

Daugiausia kūrė vario raižinio ir oforto, rečiau – akvatintos, mecotintos ir litorafijos technika.

Kūrybai būdinga meistriška raižysena, tikslių linijų piešinys, yra klasicizmo bruožų.