Lenkų rašytojas. Henrikas Senkevičius (arba Henrikas Sienkievičius, lenk. Henryk Sienkiewicz, Henryk Adam Aleksander Pius Sienkiewicz) gimė 1846 m. gegužės 5 d.
Baigė gimnaziją Varšuvoje. 1866–1870 m. mokėsi Medicinos ir Istorijos-Filologijos fakultetuose (nuo 1869 m. Varšuvos universitetas).
Spaudoje debiutavo savaitraštyje „Przegląd Tygodniowy“, nuo 1873 m. nuolatinis „Gazeta Polska“ feljetonistas. Nuo 1874 m. ėmė vadovauti savatraščio „Niwa“ literatūriniam skyriui. Nuo 1882 m. – konservatyvaus laikraščio „Słowo“ redaktorius.
1881 m. vedė Mariją Szetkiewicz, kuriai 1885 m. mirus nuo tuberkuliozės, liko su dviem vaikais. 1888 m., kai anoniminis gerbėjas suteikė jam 15 tūkstančių rublių, sukūrė savo žmonos vardo fondą, iš kurio mokėjo stipendijas tuberkulioze sergantiems kultūros veikėjams. 1893 m. įvyko antrosios vedybos su Marija Wołodkowicz iš Odesos, kurios 1895 m. baigėsi skyrybomis žmonos iniciatyva. 1904 m. dar viena santuoka su Marija Babska.
1876–1879 lankėsi JAV, daug bendravo su jaunimu, nemažai keliavo, stebėjo emigrantų likimą. Grįžęs į Europą kurį laiką gyveno Paryžiuje, 1879 m. lankėsi Lvove, Venecijoje ir Romoje. Buvo Austrijoje, Anglijoje, Italijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, 1886 m. – Rumunijoje, Bulgarijoje, Turkijoje, Graikijoje. 1891 m. keliavo po Afriką, buvo Egipte ir Zanzibare.
1905 m. gavo Nobelio literatūros premiją.
1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, išvažiavo į Šveicariją. Ėmė vadovauti Paramos nukentėjusiems nuo karo Lenkijoje komiteto veiklai. Stengėsi paveikti Europos ir Amerikos šalių viešąją nuomonę Lenkijos naudai.
Mirė 1916 m. lapkričio 15 d. Šveicarijoje, Vevey miestelyje, nebaigęs rašyti „Legionų“. Palaidotas Šveicarijoje, 1924 m. palaikai perkelti į Varšuvos Šv. Jono katedros rūsį.
Kūrybinę veiklą pradėjo pozityvistinėmis novelėmis, kuriose daugiausia dėmesio skyrė kaimo ir dvaro santykiams, ankstyvuosiuose apsakymuose vaizdavo patriarchalinės buities nykimą, valstiečių likimus. Daugeliui novelių būdinga tragiška pasaulėjauta ir patriotinis patosas, jos dramatiškos, emocionalios, pasižymi aštriu siužetu, motyvuotu psichologizmu, darnia kompozicija, išdailinta, glausta kalba. Vėliau H. Senkevičius netikėtai perėjo prie istorinio romano, bandydamas suprasti lenkų tautos ir Lenkijos valstybės nusilpimą.
Novelės ir apsakymai: „Laiškai iš kelionės“, „Eskizai anglimi“, „Janko muzikantas“, „Orso“, „Dėl duonos“, „Jūros švyturio sargas“, „Dykumose ir giriose“.
Parašė istorinę trilogiją („Ugnimi ir kalaviju“, „Tvanas“, „Ponas Volodyjevskis“, romanus „Be dogmos“, „Quo Vadis“, „Kryžiuočiai“, „Atsitikimas iš amerikoniško gyvenimo“.