Kalbininkas, pedagogas. Gimė 1860 m. gruodžio 30 d. Kubilėliuose (Šakių r.), mirė 1930 m. vasario 23 d. Kaune.
Slapyvardžiai: Rygiškių Jonas, Petras Kriaušaitis.

1881–1885 m. Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją (didelę įtaką turėjo F. Fortunatovas ir F. Koršas).

Dirbo privačiu mokytoju, teismo raštininku.

1889–1896 m. mokytojas Mintaujos, 1896–1900 m. Talino gimnazijoje (atleistas už draudžiamųleidinių laikymą).

1902–1903 m. buvo ištremtas į Pskovą; čia toliau redagavo A. Juškos žodyną (pradėjo Taline).

1903 m. Šiauliuose nelegaliai mokė lietuvių kalbos, tvarkė Zubovų archyvą.

Nuo 1904 m. dirbo lietuviškų laikraščių redakcijose Vilniuje, mokytoju.

Nuo 1906 m. mokytojas Panevėžyje, nuo 1908 m. – Breste, nuo 1912 m. – Gardine, nuo 1914 m. – Veliže (Smolensko sr.), 1915–1918 m. – Voroneže, dėstė lietuvių ir lotynų kalbas.

1918 m. grįžo į Vilnių, 1919 m. persikėlė į Kauną, dėstė įvairiuose kursuose, 1922–1926 m. dėstė Lietuvos universitete, garbės profesorius (1922), Latvijos universiteto garbės daktaras (1929).

Išleido „Lietuviškos kalbos gramatiką“ (Petro Kriaušaičio slp., 1901), „Lietuvių kalbos gramatiką“ (1919, papild. leid. 1922), „Lietuvių kalbos sintaksę“ (1911).

Gramatikos ir kalbos kultūros darbais normino ir ugdė lietuvių kalbą, įtvirtino jos bendrinę normą, suvaidino reikšmingą vaidmenį lietuvių literatūrai pereinant nuo tarmių prie bendrinės kalbos.
Redagavo Žemaitės kūrybą, daugeliui jos kūrinių suteikė autorės valią atitinkančią ir kanonine tapusią kalbinę bei stilistinę formą. Išvertė (iš dalies su mokiniais) mokslo populiarinimo, kultūros, šviečiamosios literatūros, grožinių kūrinių (I. Krylovo pasakėčių ir kt.), vertimais duodamas taisyklingos, stilingos kalbos pavyzdžių.