Popiežius. Gimė 1920 m. gegužės 18 d. Vadovicuose, mirė 2005 m. balandžio 2 d. Vatikane, palaidotas Vatikano bazilikoje.

Dievo tarnas (2005 m. balandžio 13 d.), teologijos mokslų daktaras (1948 m.), filosofijos mokslų habilituotas daktaras (1953 m.).

1938–1939 m. studijavo lenkų kalbą ir literatūrą Jogailos universitete, lankė dramos mokyklą, rašė eilėraščius, dramas, jas režisavo, vaidino.

1939 m. naciams okupavus Lenkiją, dirbo akmens skaldykloje, vėliau chemijos gamykloje. Nuo 1942 m. studijavo pogrindinėje kunigų seminarijoje Krokuvoje, po Antrojo pasaulinio karo – Krokuvos kunigų seminarijoje ir Jogailos universiteto Teologijos fakultete.

1946 m. įšventintas kunigu.

1946–1948 m. ir 1950–1954 m. studijavo Šv. Tomo Akviniečio (Angelicum) universitete Romoje.

1948–1950 m. – vikaras įvairiose parapijose Krokuvoje ir Jogailos universiteto kapelionas.

Nuo 1954 m. Liublino katedros universitete dėstė moralinę teologiją ir etiką; 1956–1978 m. buvo Etikos katedros vedėjas.

Nuo 1958 m. – titulinis Ombi vyskupas ir Krokuvos arkivyskupo augziliaras.

1964 m. tapo Krokuvos arkivyskupu, 1967 m. – kardinolu.

Aktyviai dalyvavo Vatikano II susirinkime (1962–1965), buvo vienas iš pastoracinės konstitucijos apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes“ rengėjų.

1978 m. spalio 16 d. išrinktas popiežiumi (pirmas per paskutinius 455 m. ne italas) reformavo Romos kuriją, pakvietė į ją dirbti įvairių tautų ir rasių atstovų; atsisakė nuo viduramžių likusių pagarbos popiežiui ritualų. Įtvirtino Vatikano II susirinkimo reformas, po jų stabilizavo padėtį Katalikų bažnyčioje. Prisidėjo prie komunistinio režimo žlugimo, demokratijos įtvirtinimo įvairiose šalyse.

Po 1979 m. Jono Pauliaus II apaštalinės kelionės į Lenkiją 1980 m. suaktyvėjo „Solidarumo“ judėjimas; vėliau jį rėmė.

Kovojo už taiką pasaulyje; 1986 m. Asyžiuje jo iniciatyva surengtos Maldos už taiką dienos (dalyvavo daugelio religijų atstovai). Sustiprino Vatikano diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis (1993 m. – su Izraeliu). 1979 ir 1995 m. dalyvavo Jungtinių Tautų posėdžiuose.

Jonas Paulius II atliko apie 40 oficialių vizitų, surengė apie 700 audiencijų valstybių vadovams, iki 2003 m. atliko daugiau kaip 100 apaštalinių kelionių į įvairias šalis (tarp jų ir į autoritarines, buvusio komunistinio bloko, karinių ir politinių konfliktų draskomas, musulmoniškas), 142 pastoracinius vizitus į įvairių vyskupijų parapijas Italijoje, kaip Romos vyskupas aplankė 301 (iš 334) Romos parapiją.

Šv. Petro aikštėje rengė bendras audiencijas.

2000-uosius metus paskelbė Didžiojo Bažnyčios jubiliejaus metais, XXI a. pavadino solidarumo amžiumi. Katalikų bažnyčios vardu atsiprašė dėl Bažnyčios netinkamo elgesio su žydais, kitų konfesijų atstovais, mažumomis ir moterimis, 2001 m. – seksualinio priekabiavimo aukų, nukentėjusių nuo dvasininkijos.

Sušaukė 15 Vyskupų sinodų, vadovavo maždaug 147 beatifikacijos (paskelbė apie 1400 palaimintųjų), 51 kanonizacijos (paskelbė 482 šventuosius) apeigoms. Surengė 9 konsistorijas (paskyrė 231 kardinolą ir 1 in pectore), sušaukė Kardinolų kolegijos 6 visuotinius susirinkimus.

Suformavo naujosios evangelizacijos principus ir sąjūdį kaip atsaką į sekuliarizmą ir postmodernistinę kultūrą, suaktyvino ekumeninį ir tarpreliginį dialogą (pimasis popiežius, 1986 m. lankęsis sinagogoje ir 2001 m. – mečetėje), aktyviai gynė žmogaus teises, gyvybės vertę ir neliečiamumą (kovojo prieš abortus, embrionų redukciją, eutanaziją, prenatalinę diagnostiką ir kt.).

2004 m. pasmerkė tos pačios lyties asmenų santuokas.

Religinio, socialinio ir visuomeninio gyvenimo klausimais paskelbė 15 enciklikų, 14 apaštalinių paraginimų, 11 apaštalinių konstitucijų, 44 apaštalinius laiškus. Išleido naują universalų „Katalikų bažnyčios katekizmą“ (1992, lietuviškai 1997).

1986 m. paskelbė Pasaulio jaunimo dienas, 1992 m. – Pasaulinę ligonių dieną. Europos globėjais paskelbė Kirilą ir Metodijų, Kotryną Sienietę, E. Stein. Per pontifikatą pakilo popiežiaus, kaip Bažnyčios vadovo ir politiko, autoritetas, sustiprėjo Vatikano valstybė.

Romoje 1984 m. surengė šv. Kazimiero mirties 500 metų ir 1987 m. Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų išklimes. 1987 m. paskelbė palaimintuoju J. Matulaitį. 2000 m. į martirologą įtraukė 114 lietuvių kankinių.

1988 m. į kardinolus pakėlė V. Sladkevičių, 2001 m. – A. J. Bačkį. 1991 m. atnaujino abipusius Vatikano ir Lietuvos diplomatinius santykius (paskyrė apaštalinį nuncijų), įkūrė Vilniaus arkivyskupiją metropoliją su sufraginėmis vyskupijomis (taip Vilniaus kraštą įtraukė į Lietuvos bažnytines struktūras).

1993 m. rugsėjo 8–9 d. su apaštaliniu vizitu lankėsi Lietuvoje (Vilniuje, Kaune, Kryžių kalne ir Šiluvoje; išleistas kalbų, pasakytų per vizitą, rinkinys „Liudykime Kristų“, 1994).

Filosofiniuose veikaluose plėtojo etikos ir krikščioniškojo personalizmo idėjas, parašė religinių veikalų, poetinių apmąstymų, eilėraščių ir dramų.