Italų tapytojas ir graveris, vienas žymiausių neapolietiško baroko atstovų. Gimė 1634 m. spalio 18 d. Neapolyje, 1705 m. sausio 12 d. ten pat ir mirė. Tapytojo Antonio Giordano (1597–1682) sūnus. Mokslus pradėjo Jusepe‘s de Riberos dirbtuvėje. Apie 1652 m. išvyko į Romą, kur studijavo Raffaelio, Michelangelo, Carraccių ir Polidoro darbus. Kurį laiką dirbo kartu su Pietro da Cortona. Aplankė Boloniją, Parmą ir Veneciją, čia susižavėjo Titiano, Tintoretto ir Paolo Veronese‘s darbais. Vertino Rembrandto ir Rubenso kūrybą. L. Giordano garsėjo kaip nepaprastai produktyvus dailininkas, dėl greito darbo tempo pramintas Luca Fa Presto (it. „Luca dirba greitai“). Jis buvo populiarus ir dirbo įvairiuose Italijos miestuose (Romoje, Florencijoje, Venecijoje ir kitur). 1692 m. Ispanijos karalius Karolis II pakvietė dailininką į Madridą, kur jis praleido 10 metų. Jis buvo pagrindinis karališkųjų rūmų dailininkas ir didžiulių dirbtuvių vadovas. 1702 m. L. Giordano sugrįžo į Neapolį.

Pradėjęs nuo tamsios XVII a. neapolietiškos manieros, įtakotos realistiškos Caravaggio ir J. de Riberos kūrybos, susipažinęs su XVI a. venecijiečių tapyba ir P. da Cortonos darbais, L. Giordano atrado savitą braižą, prisodrintą šviesos, spindinčių spalvų, judėjimo bei dramatiško veiksmo ir tapo rokoko epochos pranašu. Sukūrė religinės, mitologinės tematikos altoriaus paveikslų („Šv. Petro nukryžiavimas“ 1660, „Sukilusių angelų nuopolis“ 1666, „Saliamono regėjimas“ 1693), freskų: Medici-Riccardi rūmuose Florencijoje (1682–1683), Šv. Martyno bažnyčioje Neapolyje (1703), Šv. Lauryno bažnyčioje Escorialio ansamblyje, natiurmortų, žanrinių scenų, portretų. Kūriniai dekoratyvūs, atvirosios kompozicijos, šviesaus, intensyvaus kolorito. Meistriškai imitavo kitų tapytojų braižą. Garsėjo ir kaip grafikas.