Rusų rašytojas. Gimė 1809 m. balandžio 1 d. Velikije Soročincuose (Poltavos sr.), mirė 1852 m. kovo 4 d. Maskvoje.
1828 m. apsigyveno Sankt Peterburge. Dirbo valstybės tarnyboje. 1834–1835 m. dėstė visuotinę istoriją Sankt Peterburgo universitete. V. Alovo slapyvardžiu išleido epigonišką poemą „Gansas Kiuchelgartenas“ („Ganc Kjuchel'garten“ 1829). Nuo 1836 m. gyveno daugiausia užsienyje (Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Italijoje). ~1840 m. sustiprėjo polinkis į religinį misticizmą. 1848 m. grįžo į Rusiją. Ankstyvajai kūrybai būdinga romantizmo bruožai. Apysakose (rinkinys „Vakarai vienasėdyje prie Dikankos“ / „Večera na chutore bliz Dikan'ki“, 2 d., 1831–1832) vaizduojamas Ukrainos kaimas, jo papročiai, grindžiami tikėjimu antgamtiškumu, poetizuojamas žmogaus ryšys su gamta. Joms būdinga spalvingi personažai, tautosakos ir fantastikos, lyrizmo ir humoro derinimas. Vėlesnė kūryba realistinė, joje ryšku kritiškumas. Apysakose satyriškai parodoma dvarininkų kasdienybė („Pasakojimas apie tai, kaip Ivanas Ivanovičius susipyko su Ivanu Nikiforovičium“ / „Povest' o tom, kak posorilis' Ivan Ivanovič s Ivanom Nikiforovičem“ 1834, „Senųjų laikų dvarininkai“ / „Starosvetskie pomeščiki“ 1835), panaudojami ukrainiečių mitų motyvai („Vijus“ / „Vij“ 1835, lietuvišku pavadinimu „Baubas“ 1939), poetizuojamos kazokų praeities kovos už laisvę („Tarasas Bulba“ 1835, 2 variantas 1842, lietuviškai 1924, 1949), tragikomiškai atskleidžiami miesto kontrastai („Nevos projektas“ / „Nevskij prospekt“, „Pamišėlio užrašai“ / „Zapiski sumasšedšego“, abi 1835), mažojo žmogaus pasaulėjauta („Nosis“ / „Nos“ 1836, „Apsiaustas“ / „Šinel'“ 1842). Komedijoje „Revizorius“ (1836, lietuviškai 1911, 1934, 1951) išjuokiamos valdininkijos ydos. Svarbiausias N. Gogolio kūrinys – romanas „Mirusios sielos“ („Mjortvyje duši“ t. 1, 1842, lietuviškai 1937, 1946). Jame vaizduojant absurdišką situaciją (pagrindinis veikėjas Čičikovas superka mirusias sielas) kuriami groteskiški dvarininkų paveikslai. Veikėjai vaizduojami buitinėse situacijose, dažnai sudaiktinami, bet į absurdišką vyksmą neįtraukiami. Romane derinama nuotykių, kelionių, buitinio romano bruožai. Spaudoje romanas buvo įvertintas kaip socialinė kritika. Tam prieštaraudamas N. Gogolis parašė 2 tomą, kuriame pavaizdavo dvarininkų dvasinį atgimimą (1845 rankraštį sunaikino). Vėliau pradėjo rašyti iš naujo, paaštrėjus dvasinei krizei prieš mirtį rankraštį sudegino (likę fragmentai išspausdinti 1857). Knygoje „Parinktos vietos iš susirašinėjimo su draugais“ („Vybrannye mesta iz perepiski s druz'jami“ 1855) N. Gogolis išreiškė pozityvų požiūrį Rusijos gyvenamąjį metą, ragino kurti visuomenę, grindžiamą asmenine atsakomybe ir religinėmis nuostatomis. N. Gogolio stiliui būdinga fantazijos ir realybės derinimas, etninės, buitinės ir literatūrinės detalės, stilizuota kalba (tarmybės, profesinis žargonas), metaforos. N. Gogolio kūryba turėjo didelę įtaką rusų ir pasaulio literatūrai, teatrui. Į lietuvių kultūrą N. Gogolio kūriniai pradėti versti XIX a. pabaigoje. Buvo paskelbta apysakos „Baisingasis kerštas“, 1907 – „Gegužės naktis, arba Paskendusi“ („Maiskaja noč', ili Utoplenica“ 1831). Išleista apysakų rinkiniai „Apysakos“ (1939, 1969), „Mirgorodas“, „Peterburgo apysakos“, „Vakarai vienasėdyje prie Dikankos“ (visi 1974), rinkiniai „Komedijos“ (1947), „Raštai“ (1952, 5 t. 1953–1954). Lietuvos teatruose pastatyta pjesės „Revizorius“ (1933, 1946, 1952, 1969, 1977, 2001), „Vedybos“ (1947, 1951), N. Gogolio kūrinių inscenizacijų: „Mirusios sielos“ (1977), „Pamišėlio užrašai“ (1985), „Nosis“, „Lošėjai“ (abi 1991), „Apsiaustas“ (1994).
