Skulptorius. Gimė 1890 m. spalio 3 d. Peleniuose (Šakių r.), mirė 1941 m. liepos 3 d. Jurbarke. Sušaudytas nacių.

Vienas žymiausių XX a. I p. lietuvių skulptorių.

Nuo 1904 m. gyveno Varšuvoje, 1910–1914 m. Varšuvos dailės mokykloje mokėsi skulptūros (pas P. Velionskį).

Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1918 m. grįžęs į Lietuvą 1920–1921 m. dirbo Šakių apskrities valdybos pirmininku, 1922–1923 m. vadovavo Lietuvos kooperacinių bendrovių sąjungos valdybos Importo–eksporto skyriui.

1923–1925 m. studijavo Kauno meno mokykloje (pas K. Sklėrių), 1925–1928 m. skulptūros ir keramikos mokėsi Didžiosios lūšnos akademijoje (pas A. Bourdelle'į), Nacionalinėje meno ir amatų konservatorijoje (abi Paryžiuje), Sevres'o taikomosios dailės aukštojoje mokykloje.

Grįžęs į Lietuvą gyveno Meškioliūnuose (Šakių apskr.). Sukūrė skulptūrinių paminklų: S. Daukanto Papilėje (1930), Vytauto Didžiojo Jurbarke (1930, 1989 restauruotas) ir Kaune, Aukštojoje Panemunėje (1932, neišliko, 1990 pagal J. Bučo projektą atstatytas Laisvės alėjoje), V. Kudirkos Kudirkkos Naumiestyje (1934), „Žemaitis“ Raseiniuose (1934, 1989 restauruotas), P. Vileišio Pasvalyje (1935), dekoratyvinių skulptūrų (Kauno meno mokyklos tvoros ir vartų dekoras, 1925, M. K. Čiurlionio galerijos portalo dekoras, 1925), portretų („Tėvo biustas“ 1909–1912, „N. Staniko biustas“ 1927–1928, „S. Daukanto biustas“ 1930), medalių (J. Basanavičiaus, P. Vileišio, abu 1930), Sintautų bažnyčios altorių (1936).

V. Grybo paminklai neoklasikinės krypties – iškilmingi, juose įprasminta tautinė dvasia, būdinga sukaupta plastika, išplėtoti postamentai, architektūros ir skulptūros darna. Naudojo originalią patvarią medžiagą (cementas, pripildytas marmuro ir granito grūdelių).

Parengė paminklų (Vytauto Didžiojo sarkofago, 1929, „Nežinomam knygnešiui“ 1930, M. Valančiaus, 1935, kovai su bermontininkais Radviliškyje atminti, 1935–1936, J. Jablonskio Marijampolėje, „Birutė ir Kęstutis“ Palangoje, abu 1937) ir altorių (Kavarsko bažnyčiai, 1930) projektų.