Lenkų rašytojas, redaktorius, literatūros krtikas, pedagogas. Iš pradžių mokėsi Bochnia ir Krokuvoje (Lenkija), nuo 1892 m. studijavo Ciuricho technikos universitete. Vėliau, susidomėjęs filosofija, ypač A. Šopenhauerio ir F. Nyčės idėjomis, persikėlė į Berną (Šveicarija), kur 1898 m. jam buvo suteiktas daktaro laipsnis. Po to grįžo į Lenkiją, dirbo gramatikos mokytoju Jasło ir Krokuvoje, kur pradėjo kūrybinę literatūrinę veiklą. Baigęs mokytojauti, keliavo į Vokietiją, Šveicarijoje, Italijoje ir Prancūzijoje daug laiko praleisdavo kalnuose. Iki pasaulinio karo dirbo redaktoriumi, karo metais prisijungė prie Pilsudskio legionų, kur dirbo Karo departamente, vėliau – žurnalistu. Rašytojo karjerą pradėjo poetiniais kūriniais. Pirmasis jo kūrybos rinkinys „Na strunach duszy. Poezje. Garść pierwsza“ pasirodė 1895 m., antrasis – „Intermezzo (Poezje)“ – 1897 metais. Vėliau rašė dramas: istorines legendines – „Ijolė“ (1905), „Mirtų vainikas“ (1905); fantastines alegorines – „Amūras ir Psichė“ (1904). Taip pat sukūrė mokslinės fantastikos romanų trilogiją „Penkiese į Mėnulį“ (1903), „Nugalėtojas“ (1910), „Sena žemė“ (1911), novelių, eilėraščių. Kūrybai būdingi kultūros istorijos, mitologijos motyvai.

Biografiją parengė Lietuvos dailės muziejaus filialo Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centras administratorė Viktorija Jonkutė.