Prozininkas, poetas, kritikas, vertėjas, diplomatas.

Gimė 1906 m. birželio 23 d. Didžiuosiuose Šelviuose (Vilkaviškio r.), mirė 1992 m. liepos 22 d. Vašingtone (JAV), 1999 m. perlaidotas tėviškėje.

1927–1933 m. Lietuvos universitete (dab. – Vytauto Didžiojo universitetas) studijavo lietuvių ir prancūzų literatūrą, 1936–1938 m. tęsė prancūzų literatūros studijas Grenoblio bei Sorbonos universitetuose Prancūzijoje.

Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete skaitė naujosios lietuvių literatūros kursą.

1940 m. pradžioje išvyko į Romą dirbti diplomatinio darbo, tų pačių metų pabaigoje apsigyveno JAV. Dėstė Marijanapolio kolegijoje ir Scrantono universitete. 1951–1976 m. dirbo „Amerikos balso“ lietuviškame skyriuje. Redagavo „Ateitį“ (1929–1932), „Studentų žodį“ (1941–1943), „Ameriką“ (1945–1947), „Vytį“ (1946–1947), „Aidus“ (1950–1964).

Išleido novelių rinkinius „Vakaras sargo namely“ (1932), „Vidudienis kaimo smuklėj“ (1933), „Pelkių takas“ (1939), romaną „Valentina“ (1936), apysaką „Mūsų mažoji sesuo“ (1936), „Kur bakūžė samanota“ (1947), „Vidurnaktis prie Šeimenos“ (1986), literatūrinių pasakų rinkinį „Auksinė kurpelė“ (1957), viduramžių legendų knygą „Gluosnių daina“ (1966), eilėraščių rinktinę „Ir atlėkė volungė“ (1980), kelionių įspūdžių knygas „Nuo Sirakūzų ligi Šiaurės elnio“ (1937), „Italijos vaizdai“ (1949).

Paskelbė studiją „Natūralizmas lietuvių literatūroje“ (1936), kritikos straipsnių rinkinį „Knygos ir žmonės“ (1992), yra vienas „Visuotinės literatūros istorijos“ (1932) ir „Lietuvių egzodo literatūros, 1945–1990“ (1992, 1997) autorių.
Į lietuvių kalbą išvertė O. Milašiaus „Poemas“ (1931), misteriją „Miguel Mañara“ (1937) ir „Septynias vienatves“ (1979), F. Mauriaco „Jėzaus gyvenimą“ (1936) ir „Gimdytoją“ (1939), A. Maurois „Sielų svėriką“ (1932), Nello Vian knygą „Šv. Antanas Paduvietis“ (1951).

A. Vaičiulaičio novelių rinktinė išleista anglų kalba (1965).

A. Vaičiulaitis – rašytojas eruditas, gerai perpratęs XX a. Europos meninio gyvenimo linkmes ir jas vertinęs klasikos paradigmos aspektais. Sąmoningai siekė atsiriboti nuo pozityvizmo bei natūralizmo ir ugdyti spiritualizmo estetiką. Kritikos straipsniuose protegavo „einamojo momento“ neįkalintus, „pakilusius viršum gyvenimo srovės“, tikrovę reginčius dvasios akimis kūrinius, kurių struktūra laisva ir natūrali. Bergsoniškai skelbė, kad mene viešpatauja ne loginė, o emocinė mintis, kylanti iš intuicijos. Atsiribojo nuo modernizmo kraštutinumų, siūlė laikytis Stasio Šalkauskio nurodytos pusiausvyros, ieškoti sintezės tarp modernizmo „racionalių pakitimų“ ir savosios tradicijos. Moderniojo meno tendencijos, artimos A. Vaičiulaičio kūrybai, – impresionistinio pasakojimo nuotaikos akcentai, švelni psichologizacija, dėmesys intuityviam suvokimui, realizmo siejimas su magiška visumos grožio pajauta.
Kaip novelistą, A. Vaičiulaitį labiau domina iškalbus įvykis bei netikėta atomazga negu vyksmas personažų vidiniame pasaulyje. Estetinį įspūdį jo novelėse kuria į organišką visumą susieti ryškūs vizualiniai paveikslai, staigūs veikėjų dvasiniai atsivėrimai, ramus, bet iš vidaus sujaudintas kalbos tonas, sakinio melodija. Į gyvenimo paslapties gelmę einama per jo aiškumą, realumą. Savitai varijuojamas mirties motyvas: žmogus parodomas be aukos ir heroizmo aureolių, nesukaustytas nei išnykimo siaubo, nei išlikimo instinkto.
Ypatingą vietą A. Vaičiulaičio kūryboje užima romanas „Valentina“ – pasakojimas apie pirmosios meilės skleidimąsi, jos švytėjimą, liūdesį ir tragišką atomazgą. Romanui būdinga subtilus psichologizmas, judri kompozicija, niuansuotos įvaizdžių bei motyvų variacijos, tradiciją harmonizuojanti stilistinė žaismė. Motyvų daugialypumas romane kuria efektingą gelmės perspektyvą, tragiška atomazga susieta su daugeliu priežasčių ir galiausiai lieka nepaaiškinama. Romano prasmė ambivalentiška, teikianti kelias jo perskaitymo galimybes (bibliniu, romansiniu, psichologiniu, egzistencialistiniu ir kt. kodais).