Lietuvių poetė modernistė ir vertėja.

Gimė 1937 m. liepos 12 d. Kaune, gydytojo psichiatro šeimoje, mirė 2001 m. vasario 11 d. Vilniuje.

Nuo pat vaikystės būsimą poetę supo didelių kūrybinių užmojų žmonės, intelektualai. Rašyti pradėjo turėdama vienuolika metų. Petras Vaičiūnas (J. Vaičiūnaitės dėdė) buvo poetas ir dramaturgas, eilėraščius jaunystėje bandė rašyti ir J. Vaičiūnaitės mama, vėliau pasirinkus gailestingosios sesers kelią (dirbo Vilkaviškio ir Kauno Karo ligoninėse).

Kaune gyveno iki septyniolikos metų, kasmet važiuodavo į Vilnių, kur gyveno Petras Vaičiūnas ir kitas tėvo brolis, Dominikonų bažnyčios klebonas Juozas Vaičiūnas, be galo mylėjęs meną.

Po tėvo mirties ji, sesuo ir motina gyveno sunkiai. Persikėlė į Vilnių, studijavo Vilniaus Universitete lituanistiką. Kartu mokėsi ir muzikos.

1959 m. J. Vaičiūnaitė baigė lituanistiką Vilniaus universitete. Studijų metais sutiko du geriausius literatūrinius bičiulius – bendrakursius Aušrą Sluckaitę ir Tomą Venclovą, kurie daug kuo prisidėjo prie jos poetinio braižo formavimosi. Poetė dirbo „Literatūros ir meno“, „Kalba Vilnius”, „Naujojo dienovidžio” redakcijose.
Pirmasis poezijos rinkinys „Pavasario akvarelės“ pasirodė 1960 metais. Vėliau autorė išleido nemažai eilėraščių rinkinių, parašė poezijos, pasakų vaikams.
J. Vaičiūnaitė yra išvertusi A. Achmatovos, O. Bergolc, D. Maksimovič, L. Carrollo kūrybos. Pačios rašytojos kūryba išversta į anglų, norvegų, rusų, latvių kalbas.
J. Vaičiūnaitės eilėraščių lyrinis subjektas išdidus, nepriklausomas, laisvas, mylintis gyvenimą – net kasdienybę. Poetė vengia tiesioginio jausmų išsakymo. Eilėraščiai turi gilią potekstę. Poetė didelį dėmesį skiria nuotaikai kurti, ji rašo istorijos, meilės tema, praeitis tarsi eina kartu su dabartimi. Eilėraščiuose grožis dažnai atsiveria staiga ir netikėtai. J. Vaičiūnaitė poetizuoja miestą (aikštes, gatves, kolonas, laiptus, geometrines figūras), ryški Vilniaus miesto tema. Viename vaizde stengiamasi sujungti kultūrą ir gamtą. Pastebimi impresionizmo stiliaus bruožai.
Apdovanojimai:

    2000 m. Lietuvos rašytojų sąjungos premija;
    1997 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius;
    1996 m. Baltijos Asamblėjos premija už poezijos rinktinę „Žemynos vainikai“;
    1986 m. Lietuvos valstybinė premija už 1985 m. išleistą rinktinę „Nemigos aitvaras“;
    1978 m. „Poezijos pavasario“ laureatė.