Dramaturgas, poetas, vertėjas. Gimė 1890 m. liepos 11 d. Piliakalniuose (Jonavos r.), mirė 1959 m. liepos 7 d. Vilniuje.

Mokėsi Ukmergės keturmetėje ir Kauno matininkų mokyklose, Psichoneurologijos institute ir Karo medicinos akademijoje Petrograde.

„Šaltinėlyje“ ir „Aušrinėje“ paskelbė didaktinės prozos vaizdelių ir eilėraščių. Peterburge suartėjo su J. Vaičkaus teatro studija, kurioje buvo pastatytos pirmosios jo pjesės („Pražydo nuvytusios gėlės“, 1916; „Aukos“, 1917). Atostogaudamas su Ukmergės vaidintojais rengė lietuviškus vakarus ir pats vaidino.

Parašė simbolistinių eilėraščių (rinkiniai „Rasoti spinduliai“, 1923; „Tekanti saulė“, 1925) ir alegorinių dramų trilogiją „Žodžiai ir atbalsiai“ (1919–1921).

Grįžęs 1920 m. į Lietuvą, tapo Kaune besikuriančio profesionalaus teatro administratoriumi bei iždininku.

Iš lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų kalbų vertė F. Schillerio, J. Słowackio, H. Ibseno, O. Wilde’ o, S. Przybyszewskio, M. Maeterlincko, G. Hauptmanno, K. Hamsuno ir kt. dramas (daugiau kaip 30 veikalų).

1931–1933 ir 1935–1939 m. buvo Valstybės teatro repertuaro komisijų narys, 1930 m. inicijavo Vaikų teatro draugijos steigimą. Su Blaivybės draugijos dramos konkursą laimėjusia pjese „Sudrumsta ramybė“ 1924 m. debiutavo Valstybės teatre kaip dramaturgas ir vėliau kone kasmet pateikdavo po naują veikalą.

Iš viso parašė 20 pjesių (suvaidinta 16 ir tapo žymiausiu lietuviškojo repertuaro kūrėju tarpukario teatre.

Inscenizavo A. Olekos-Žilinsko režisuotą V. Krėvės „Šarūną“.

Į teatrą žiūrėjo kaip į pilietinio ir moralinio ugdymo priemonę. Pjeses rašė glaudžiai bendradarbiaudamas su jų režisieriumi B. Dauguviečiu, atsižvelgdamas į aktorių sceninius amplua ir ne per daug išprususio žiūrovo pomėgius.

Jo dramos atkartoja daugelį XVII–XIX a. dramų bruožų, pasižymi gyvu reagavimu į aktualijas, dinamišku veiksmu, šmaikščiu dialogu, išradingais sceniniais efektais. Tačiau jos neretai stokoja aštresnio konflikto, situacijų ir charakterių įvairovės, psichologinio įtikinamumo, yra didaktiškos ir iliustratyvios. Kritiška tikrovės analizė ryškesnė ankstyvojoje draminėje P. Vaičiūno kūryboje.

Komedijose „Tuščios pastangos“, „Patriotai“ satyriškai nuvainikuojamos naujųjų valdininkų pretenzijos į mokytumą, jų manipuliacijos tėvynės vardu, išjuokiamos valdžioje buvusios partijos. Po tautininkų perversmo komedijose įsigalėjo individuali moralinė arba romantinė problematika, sustiprėjo melodramatizmas, mitologizavimas, komedija neteko žanrinio vientisumo.

Dramose „Nuodėmingas angelas“ (1927), „Aukso žaismas“ (1932), „Tikruoju keliu“ (1934), komedijoje „Prisikėlimas“ (1936) plėtojamas moralinis kūrėjo konfliktas su miesčioniška aplinka. Dramose nepriklausomybės kovų tema „Liepsnojančios širdys“ (1929), „Sulaužyta priesaika“ (1935) ir pjesėje iš 1863 m. sukilimo laikų „Aukso gromata“ (1938) smerkiama išdavikiška susvetimėjusio dvaro laikysena Lietuvos valstybingumo atžvilgiu. Komedijoje „Naujieji žmonės“ (1933), dramoje „Tėviškės pastogėj“ (1940) teigiamas naujojo kaimo pranašumas prieš socialines atgyvenas ir prietarus.

P. Vaičiūno eilėraščių (rinkiniai „Gimtuoju vieškeliu“, 1927; „Saulės lobis“, 1935) poetika tradicinė. Vyrauja darbo, meilės, gamtos, tėvynės, religiniai ir filosofiniai motyvai, gausu aprašinėjimo, patriotinės patetikos, bendras tiesas skelbiančių pamokymų. Nuolatinė kūrybos tema – Vilnius. Eilėraštis „Mes be Vilniaus nenurimsim“ buvo tapęs kone antruoju tautos himnu. Pasaulėvokai būdingas optimizmas, romantiškas idealizmas (pamėgtas įvaizdis – saulė), konservatyvumas. P. Vaičiūnas tikėjo Lietuvos valstybės ateitimi, kuriančiąja meno galia, gėrio persvara, teigė luomų, kartų, tautų vienybę, pripažino patriarchalinį šeimos tipą ir autoritetinę valdžios formą, kolektyvines vertybes kėlė aukščiau individualiųjų.

Paskutinę dramą „Tėviškės pastogėj“ P. Vaičiūnas parašė prieš sovietų armijai įžygiuojant į Kauną. Jis nesveikino okupacinio režimo, nededikavo jam jokių tekstų.

Pirmaisiais sovietiniais ir karo metais dirbo Mokslų akademijos bibliotekos direktoriumi, rūpinosi jos išsaugojimu ir lituanistinių fondų plėtimu. Atleistas 1945 m. už nepaklusnumą. 1946 m. Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime sukritikavus jo poezijos „Rinktinę“, o vėliau uždraudus spausdinti bei vaidinti dramas, atsidūrė moralinės tremties situacijoje.

Reikšmingiausias, meninės įtaigos nepraradęs yra jo priešmirtinis poetinių miniatiūrų ir aforizmų rinkinys „Gyvenimo preliudai“ (1969), kuriame iš amžinybės perspektyvos filosofiškai apmąstomas būties laikinumas, istorijos dramatizmas.

Dramų išversta į latvių, estų, rusų, lenkų, čekų, jidiš, esperanto kalbas.

Biografiją parengė Lietuvos dailės muziejaus filialo Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centras duomenų klasifikavimo specialistė Jurgita Komarovskytė.