Tarybinės Lietuvos poetas, prozininkas, literatūros kritikas, vertėjas, aktyvus sovietmečio politikos ir visuomenės veikėjas.

1932 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. 1933–1934 m. ir 1939–1940 m. mokytojavo Kaune, 1934–1939 m. – Klaipėdoje. Dalyvavo pažangių antifašistinių rašytojų sąjūdyje, redagavo „Trečiąjį frontą“, buvo leidinių „Kultūra“, „Literatūra“, „Prošvaistė“ bendradarbis.

1940 m. tapo LTSR švietimo ministru, išrinktas į Liaudies Seimą, dalyvavo SSRS Aukščiausiosios Tarybos VII sesijoje, priėmusioje Lietuvą į SSRS sudėtį. 1941 m. išrinktas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1941–1944 m. gyveno Rusijoje, buvo karo korespondentas fronte. Po karo ėjo įvairias oficialias pareigas, buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas. 1952 m. pelnė Stalino premiją (už eilėraščių rinkinį „Rinktinė“). 1965 m. paskelbtas LSSR liaudies rašytoju.
Svarbiausi kūriniai: eilėraščių rinkiniai „Sutemų skersgatviuos“ (1926), „Obelis kur augalota“ (1945), „Vakarinė žvaigždė“ (1971), romanas „Draugystė“ (1936), apsakymų rinkinys „Naktis“ (1939), atsiminimų knygos „Pavasario upė“ (1964), „Jaunystės atradimas“ (1966), „Vidurdienio vėtra“ (1969).

Sukūrė žodžius sovietiniam Lietuvos himnui, į lietuvių kalbą išvertė TSRS himną.

Apdovanojimai:

1970 m. Poezijos pavasario laureatas.