1951 m. nuteistas už antisovietinę veiklą ir 25 m. kalintas Mordovijos ir Omsko sr. lageriuose. 1956 m. grįžo į Lietuvą. 1964 m. baigė Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą, dirbo inžinieriumi.

1972–1975 m. ir 1977–1982 m. dirbo žurnalo „Nemunas“ redakcijoje. Nuo 1989 m. žurnalo „Santara“ darbuotojas. 1989–1993 m. leido satyrinį laikraštį „Ūpas“. Išleido eilėraščių rinkinius „Lašas medaus“ (1965), „Kregždžių šalis“ (1971), „Dienovidžio žemė“ (1980). Satyrinė poezija (rinkiniai „Nuliada“ 1979, „Basas Pegasas“ 1977, „Porimtės Poringės“ 1979, „Minus plius“ 1985, „Ironmedis“ 1987, „Trišakis“ 1992) pasižymi parodoksalumu, žaismingumu, liaudies humoristinių dainų intonacijomis; kai kurie eilėraščiai – lietuvių poetų kūrybos parodijos. Dalį satyrinių kūrinių pasirašinėjo bendru su kitais Horacijaus Drapako slapyvardžiu. Sukūrė eilėraščių vaikams.

Dar išleido satyrų rinktinę „Išvirkščias žmogus“ (2004), epigramų rinkinį „Trys po šimtą, arba Trejos devyniasdešimt devynerios“ (2006), knygas „Mąstyčios“ (2009), „Baigtas kriukis“ (2014).

Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1972 m.