Gražina Didžiūnaitytė

Vardas Gražina
Pavardė Didžiūnaitytė
Profesija dailininkas
Gimimo data 1940-01-18

Išsami biografija

Stiklo dailininkė.

1961–1967 m. studijavo meninio stiklo specialybę LSSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).

1967–1970 m. dirbo Eksperimentiniame taros ir įpakavimo konstravimo biure Suvenyrų skyriaus konstruktore. 1970 m. stažavosi Lvovo stiklo fabriko eksperimentiniame meninio stiklo ceche (Ukraina).

Nuo 1971 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Nuo 1965 m. dalyvavo respublikinėse ir sąjunginėse meninio stiklo parodose. Surengė asmeninių parodų: 1969, 1971, 1981, 1983, 1991 m. Vilniuje; 1986 m. Juknaičiuose; 1996–1997 m. Kaune.

Karšto stiklo formavimo technika kūrė dekoratyvines vazas, kompozicijas, suvenyrus. Ankstyvieji kūriniai dažnai skaidraus ir vienspalvio stiklo, su lipdytomis detalėmis, vėlesni – keliasluoksnio spalvoto stiklo. Sukūrė dekoratyvinių vazų („Kristoforas“ 1969), vazų komplektų („Laumžirgiai“ 1973; „Senolių atminimui“ 1991; „Kalnas pavasarį“ 1995), kompozicijų („Kalnų tarpekliuose“ 1983; „Skardžiai“ 1986). Sukūrė stiklo kompozicijų visuomeniniams interjerams „Palangos prekybos centro terasoje (1971–1973), Vilniaus „Erfurto“ restorane (1971), Klaipėdos laive-restorane „Regata“ (1975), Elektrėnų restorane „Perkūnkiemis“ (1975).

Kūriniams būdingas lyrizmas, emocionalumas. Kūriniai raiškių, monumentalių, plastiškų formų, išraiškingo, reljefinio lipdyto, kartais raižyto dekoro, sodraus kolorito (tamsiai violetinių, žalių, raudonų, mėlynų, rudų tonų).

Gilinosi į istorines stiklo technologijas (filigrano, milefjorio, kraklė, opalo stiklo), eksperimentavo su kitomis medžiagomis (vario ir sidabro plokštelėmis, medžiu, krištolu), kurias įlydydavo į stiklo masę. 1974–1975 m. sukūrė dvi meninio stiklo technologijas (medžio fragmentų ir vitražinio stiklo šukių įterpimo į karštą stiklo masę), kurios buvo patentuotos SSRS. Meistriškai valdė daugiasluoksnio stiklo formavimą.
Kūrinių yra Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Carycino muziejuje-draustinyje Maskvoje (Rusija), Ukrainos nacionaliniame muziejuje ir Lvovo baldų ir porceliano muziejuje (Ukraina), JAV.

Kultūrinė terpė

Lietuvių.

Šaltiniai

Lietuvos dailininkų žodynas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, t. 4: 1945–1990.

Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/.