Poetas, pasaulietinės lietuviškos grožinės literatūros pradininkas, evangelikų liuteronų kunigas, mokslo visuomenės veikėjas.

1740 m. baigė Karaliaučiaus universiteto Evangelikų liuteronų teologijos fakultetą, lankė lietuvių kalbos seminarą.

1742–1743 m. Stalupėnų (dabar Nesterovas, Kaliningrado sritis) mokyklos rektorius, nuo 1743 m. Tolminkiemio klebonas.

Be poezijos kūrė muzikines kompozicijas, dirbo klavyrus, barometrus, mikroskopus.

Išlikusios 6 K. Donelaičio pasakėčios („Lapės ir gandro čėsnis“, „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“, apie 1750–1760) – tai pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Be ezopinių, K. Donelaitis naudojo tautosakinius ir originalius siužetus; pasakėčioms būdinga emocingumas, ilgi moralai.

Svarbiausias kūrinys – poema „Metai“ (apie 1760–1775), išleista Liudviko Rėzos (1818). Pats K. Donelaitis savo kūrybos nespausdino. Poemoje vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimas, joje poetas sukūrė ryškių baudžiauninkų paveikslų, kaimo buities, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių, pirmuosius lietuvių literatūroje groteskiškus dvarininkų šaržus, nevengė hiperbolizavimo, satyros, burleskos, humoro. K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę. Poemoje ryšku krikščioniška pasaulėjauta, didaktika, sodri, žodinga kalba. 

Kūrybai būdinga baroko ir Švietimo epochos bruožai.