Rašytojas, pedagogas. Gimė 1826 m. sausio 12 d. Mantviliškiuose (Šiaulėnų vls., dab. Radviliškio r.), mirė 1883 m. sausio 9 d. Alūkstoje.

1848–1850 m. mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje. 1854 m. baigęs Sankt Peterburgo dvasinę akademiją ir įšventintas kunigu kunigavo ir mokytojavo Stelmužėje, Panevėžyje. Nuo 1858 m. vyskupo Motiejaus Valančiaus sekretorius, 1860–1863 m. Žemaičių kunigų seminarijos rektorius.

Įtartas, kad rėmė 1863 m. sukilėlius, 1864 m. rusų valdžios suimtas, 1865 m. ištremtas į Sibirą. 1882 m. atvyko į Latviją.

Vienas lietuvių didaktinės literatūros kūrėjų. Parašė apysaką „Šiaulėniškis senelis“ (3 d. 1860–1864) 4 dalis, „Gyvenimas Stepo Raudnosio“ išėjo 1895 m. Apysakoje pavaizdavo valstiečių buitį, propagavo blaivybę. Pasakojimui būdinga gyvos žmonių šnekos intonacijos.

Sukūrė giesmių, išvertė Ivano Krylovo pasakėčių.