Vokiečių kalbininkas, daktaras (1939). Gimė 1903 m. vasario 11 d. Katenhofe (dab. Katai, netoli Ščecino), mirė 1987 m. balandžio 16 d. Berlyne.
Nuo 1931 m. studijavo Karaliaučiaus universitete, nuo 1935 m. kartu dėstė lietuvių kalbą, kurią mokėjo nuo vaikystės.
Nuo 1945 m. dirbo Hamburgo, 1948–1968 m. dėstė, taip pat ir lietuvių kalbą Berlyno Humboldtų universitetuose, 1959 m. profesorius.
1964–1984 m. Tarptautinės baltų-slavų santykių tyrimo komisijos Vokietijos Demokratinės Respublikos sekcijos pirmininkas, nuo 1984 m. garbės pirmininkas.
Artimai bendravo su Vydūnu. Lankėsi Lietuvoje. Tyrė baltistikos istoriją, baltų ir slavų kalbų ryšius.
Svarbiausias veikalas – „Lietuviškos Biblijos vertėjas Jonas Bretkūnas ir jo talkininkai“ („Der Obersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer“, 1941). Išaiškino J. Bretkūno kilmę, aprašė jo gyvenimą, pateikė duomenų apie vertėjo talkininkus ir rankraščio taisytojus, išanalizavo Biblijos vertimo kalbą (yra prūsybių sąrašas).
Į vokiečių kalbą išvertė lietuvių pasakų rinkinį („Litauische Volksmärchen“, 1978).
Parašė grožinės literatūros kūrinių apie J. Bretkūną.