Lietuvos radijo žurnalistikos pradininkas, publicistas, rašytojas, vertėjas, diplomatas, kraštotyrininkas, keliautojas, fotografas. Gimė 1903 m. gegužės 12 d. Laukminiškiuose (Kupiškio r.), mirė 1991 m. rugpjūčio 27 d. Rio de Žaneire. Palaidotas Rio de Žaneiro miesto „Catumbi“ kapinėse, lietuvių katalikų laidojimo vietoje „Mosoles“. Pargabenti P. Babicko palaikus į Lietuvą paskatino radijo ir televizijos žurnalistai Lietuvos radijo 80-mečio proga. 2006 m. gegužės 25 d. palaikai parvežti iš Brazilijos ir birželio 9 d. perlaidoti Petrašiūnų kapinėse.
Unės Babickaitės brolis.
Lankė Šv. Kotrynos gimnaziją. Sesuo Unė anksti pastebėjo brolio polinkį į dailę ir skatino jį piešti.
Nuo 1919 m. pradžios Babickų šeima gyveno Kaune, Unės Babickaitės nuomojamame bute Laisvės alėjoje. 1920–1923 m. mokėsi Panevėžio gimnazijoje. Nuo 1923 m. studijavo Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete literatūrą. Po dvejų metų, neturėdamas lėšų studijoms tęsti, pradėjo mokytojauti Jurbarke – Saulės gimnazijoje dėstė piešimą ir lietuvių literatūrą.
1926 m. vasarą pradėjo dirbti Kauno radiofone, pirmasis radijo pranešėjas, jo programos vedėjas (direktorius). Vedė vaikų valandėles, buvo populiarusis „Radijo dėdė“. Pirmoji laidelė, transliuota 1927 m. sausio 23 d., išsyk sulaukė klausytojų dėmesio. Vaikams sekė lietuvių liaudies pasakas, skaitė legendas ir padavimus, įvairių rašytojų kūrinių ištraukas. 1931 m., kilus konfliktui, paliko radiofoną.
1931–1934 m. stažavosi Maskvos kino institute. Galbūt dėl šios patirties vėliau griežtai pasisakė prieš bolševizmą. Nuo 1933 m. Vytauto parko direktorius.
Susidomėjęs menine fotografija, tapo vienu jos pradininkų Lietuvoje. 1933 m. įkūrė Lietuvos fotomėgėjų sąjungą. 1933–1934 m. žurnalo „Foto mėgėjas“ redaktorius. 1936–1938 m. žurnalo „Mūsų Vilnius“ oficialusis redaktorius. Bendradarbiavo žurnale „Pajūris“. Organizavo Švietimo ministerijos filmoteką, rengė propagandinius filmus apie Lietuvą, pagamino filmus apie M. Jankų, J. Šliūpą, A. Jakštą-Dambrauską, G. Petkevičaitę, gen. J. Bulotą.
Daug keliavo po pasaulį – Vakarų Europą, Mažąją Aziją, Šiaurės Afriką, Amerikos žemyną, mokėjo aštuonias užsienio kalbas.
SSRS okupavus Lietuvą, atleistas iš Radiofono. Vokiečių okupacijos metais paskirtas Radiofono direktoriumi. 1941 m. Vytauto Didžiojo karo muziejuje įsteigė Raudonojo teroro ekspoziciją.
1944 m. profesorius Tadas Ivanauskas padėjo persikelti per Nemuną ties Jurbarku, taip išvengė galimų represijų. 1944–1945 m. gyveno Vokietijoje, nuo 1946 m. – Italijoje, Romoje. 1949 m. apsigyveno Brazilijoje, Rio de Žaneire, kur aktyviai reiškėsi vietos lietuvių bendruomenėje. 1950–1965 m. Lietuvos pasiuntinybės Brazilijoje sekretorius, kultūros skyriaus vedėjas ir spaudos atašė. Nuo 1958 m. per Rio de Žaneiro radiją vedė savaitinę valandėlę portugalų kalba „Lietuvos balsas“.
Paskutiniais gyvenimo metais P. Babickas vertėsi ypač sunkiai, gyveno apleistoje lūšnoje, kuri po jo mirties buvo nugriauta. Žurnalistas negalėjo pats nusiprausti, pasigaminti valgio, išsiskalbti. Į tėvynę grįžti žadėjo tada, kai „Lietuvos sienas saugos Lietuvos kareiviai ir Lietuvos muitinė“. Iki pat mirties nepriėmė Brazilijos pilietybės.
1995 m. jachtos „Laisvė“ kapitonas Ignas Miniotas į Kauną pargabeno dalį P. Babicko archyvo, kuris perduotas Maironio literatūros muziejui. Nuo 2002 m. gruodžio 24 d. Laukminiškių kaime veikia muziejus, įsikūręs rašytojo P. Babicko ir aktorės U. Babickaitės tėvų namuose. 2006 m. sukurtas 38 min. trukmės filmas „Sugrįšiu“.
1921 m. pradėjo bendradarbiauti Lietuvos ir Amerikos lietuvių laikraščiuose. 1932 m. Kaune surengė pirmąją Lietuvoje asmeninę meninės fotografijos parodą, kurioje eksponavo daugiau nei 300 nuotraukų. Vienas pirmųjų Lietuvos leidiniuose ėmė rengti fotoreportažus. 1937 m. eksponavo savo fotografijas Paryžiaus pasaulinėje meno ir technikos parodoje (apdovanotas aukso medaliu). Švietimo ministerijos prašymu organizavo filmoteką, pagaminęs filmus apie Martyną Jankų, Joną Šliūpą, Adomą Jakštą-Dambrauską, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, gen. Joną Bulotą.
Išleido apie 16 knygų, tarp kurių vaikams ir jaunimui: „Gyvenimas – laimė“, „Nuostabi Jonuko kelionė“, „Tra-ta-ta“, „Murziukas“, poezijos rinkinius „Geltona ir juoda“ (1930), „Žmogaus remontas“ (1934), „Toli nuo tėvynės“ (1945, 1992), „Svetimoj padangėj (1947), rinktinę „Dramblio kojos“ (1957), nuotraukomis iliustruotus apybraižų rinkinius „Gintaro krantas“ (1932, 1938, 1958) ir „Marių pasakos“ (1933), publicistikos knygą „Gyvenimas – laimė (1940), parašė novelių (rink. „Vakar“, 1931), kelionių apybraižų („Elada“, 1939), parengė informacinių leidinių apie Lietuvą užsienio kalbomis – ispanų kalba – „Lituania antiqua“, portugalų kalba – „Lihtuania iliustrada“, anglų, ispanų ir lietuvių kalbomis – „Picturesque Lithuania“.
Bendradarbiavo leidiniuose „Vairas“, „Židinys“, „Naujoji Romuva“, „Trimitas“, „Karys“, „Skautų aidas“, „2000 metrų“. Lietuvių enciklopedijai parengė straipsnių apie portugalų ir brazilų literatūras, vertė kitų poetų eiles.
