Vokiečių kompozitorius, vargonininkas, vėlyvojo baroko muzikos kūrėjas. 

Kilęs iš senos muzikų giminės. 1692–1695 m. Eizenache lankė Šv. Jurgio, 1702 m. baigė Luneburgo bažnyčios mokyklą; 1696–1700 m. mokėsi Ohrdrufo licėjuje.

Būdamas septyniolikos metų gerai grojo smuiku, altu, klavesinu ir vargonais, mokėjo vadovauti chorui, pažino kelių šimtmečių muziką.

1703–1707 m. vargonininkavo Arnstadte, Muhlhausene. Nuo 1708 m. Veimaro hercogo Vilhelmo Ernsto rūmų muzikantas ir vargonininkas, nuo 1714 m. rūmų kapelos koncertmeisteris. Čia sukūrė reikšmingiausius kūrinius vargonams (pats juos ir atlikdavo). 

1717–1723 m. dirbo kunigaikščio Leopoldo rūmų kapelsmeisteriu, sukūrė beveik visus savo svarbiausius kūrinius solo instrumentams, kamerinę muziką.

1723 m. persikėlė į Leipcigą, 14 metų buvo Šv. Tomo bažnyčios kantorius ir miesto muzikos direktorius, 1729–1740 m. universiteto muzikos mėgėjų būrelio  vadovas. Leipcige sukūrė reikšmingiausius vokalinius instrumentinius kūrinius.

Sukūrė daugiau kaip 1000 įvairių žanrų kūrinių.