Tikr. vardai Džordžas Noelis Gordonas. Gimė 1788 m. sausio 22 d. Londone, mirė 1824 m. balandžio 19 d. Mesolongione (prie Agronionio, Graikija). Palaidotas Vestminsterio vienuolyne.

Lordas (1798).

Kilęs iš senos aristokratų giminės.

Vaikystę praleido Škotijoje.

1805–1809 m. studijavo Kembridže. 1809–1811 m. lankėsi Portugalijoje, Ispanijoje, Maltoje, Graikijoje, Albanijoje, Turkijoje.

1812 m. Lordų Rūmuose pasisakė prieš valdančiosios torių partijos politiką, gynė luditus ir persekiojamus airių katalikus. Dėl savo radikalių pažiūrų ir konflikto šeimoje 1816 m. išvyko į Šveicariją, kur susidraugavo su poetu P. B. Shelley, vėliau - į Italiją; rėmė italus, kovojančius už šalies susivienijimą ir nepriklausomybę.

1823 m. išvyko padėti graikams išsivadavimo iš turkų kovoje, ten susirgo ir mirė.

Dž. Baironas – žymiausias anglų romantikas.

Eilėraščių rinkinyje „Laisvos valandos“ („Hours of Idleness“ 1807) reiškiamas nepasitenkinimas banalia kasdienybe, poetizuojama rūsti Škotijos gamta.

Humoristinėje literatūros apžvalgoje „Anglų bardai ir škotų apžvalgininkai“ („English Bards and Scotch reviewers“ 1809), poemoje „Horacijaus pėdomis“ („Hints from Horace“ 1811) ryšku Šviečiamojo amžiaus estetinių idėjų poveikis.

Dž. Baironas išgarsėjo lyrine poema „Čaild Haroldo klajonės“ („Childe Harold's Pilgrimage“ 1812–1818), kurios herojus – vienišas jaunuolis, nusivylęs anglų aristokratų visuomene ir ieškantis dvasinio nusiraminimo bei harmonijos egzotiškuose kraštuose; poemoje ryšku Europos tautų likimo apmąstymai.

Vadinamųjų Rytų poemų „Giaūras“ („The Giaour“), „Abido sužadėtinė“ („The Bride of Abydos“, abi 1813), „Korsaras“ („The Corsair“), „Lara“ (abi 1814), „Korinto apsiaustis“ („The Siege of Corinth“ 1816) pagrindinis veikėjas – stiprios valios, maištingas, išdidus ir kenčiantis individualistas, joms būdinga intriguojantys siužetai, paslaptingumas.

Dar parašė poemas „Šiljono kalinys“ („The Prisoner of Chillon“ 1816), „Manfredas“ (1817), dramas „Marinas Feljeras“ („Marino Faliero“), „Du Foskariai“ („The Two Foscari“, visos 1821) ir kt.

Dž. Bairono kūriniams būdinga dramatizmas, stichiškos gamtos metafora, laisvės idėjos, filosofiškumas, sugestyvus lyrizmas.

Vienišas, nusivylęs aplinka, kankinamas vidinių prieštaravimų ir sielvartaujantis jo herojus davė pradžią XIX a. romantikų kūryboje paplitusiai pasaulėjautai – baironizmui. Kūryba buvo labai populiari, turėjo įtakos daugelio šalių literatūrai.

Į lietuvių kalbą Dž. Bairono kūryba pradėta versti XIX a. pabaigoje.

M. Davainis-Silvestraitis išvertė „Čaild Haroldo klajonių“ fragmentą (1884), V. Kudirka – „Kainą“ (1894, išspausdinta 1903). Rašytojo kūrinių išvertė K. Snarskis („Šiljono kalinys“ 1924), J. Virbyla („Don Žuano“ 4 giesmes, proza, 1930), B. Sruoga („Manfredas“ 1932), K. Račkauskas-Vairas („Manfredas“ ir „Sardanapalas“ 1936), A. Churginas (lyrika, „Šiljono kalinys“, „Manfredas“ ir „Kainas“ 1955), L. Pažūsis (lyrikos, „Don Žuano“ I giesmės ištrauką 1996).