TSRS karinis veikėjas, Lietuvos liaudies kariuomenės brigados generolas, Raudonosios armijos generolas majoras.
Priklausė daliai caro armijoje išaugusių lietuvių karininkų (Vytautas Putna, Jeronimas Uborevičius, V. Penkaitis), nuėjusių tarnauti į Raudonosios gvardijos eiles. Buvo vienas labiausiai patyrusių ir išsilavinusių karininkų – lietuvių, kovojęs abiejuose pasauliniuose karuose bei Pilietiniame kare. Jis – vienintelis lietuvis, dėstęs prestižinėse Frunzės vardo Karo ir Generalinio štabo akademijose.
Mokėsi Kauno komercijos mokykloje, kurios dėl prasidėjusio I-ojo pasaulinio karo nebaigė. 1915 m. 2-ojoje Maskvos gimnazijoje eksternu išlaikė egzaminus į 6 klasę ir, įgijęs vidurinį išsilavinimą, išėjo savanoriu į frontą.
Iki 1918 m. dalyvavo kovos veiksmuose fronte, tarnavo Novgorodo-Seversko pulke, 5-ojoje veikiančiojoje armijoje. Mokėsi junkerių mokykloje, kurioje jam suteiktas pirmas karininko laipsnis – praporščikas. Vėliau, už kovinius nuopelnus, pakeltas į podporučikus. 1918 m. prie Dvinsko (Daugpilis) pateko į vokiečių nelaisvę, iš kurios sėkmingai pabėgo. 1918 m. vasario 17 d. įstojo savanoriu į Raudonąją gvardiją. Buvo paskirtas skrajojančiojo partizanų būrio vadu Donecko respublikoje, Ukrainoje. Dalyvavo kovose dėl Charkovo su vokiečių kariuomene. Vėliau perkeltas į Dono sritį, kovojo prieš Krasnovo dalinius, dar vėliau, vadovaujamas garsaus karvedžio Kikvidzės, dalyvavo mūšiuose prie Elanijos. 1918 m. mokėsi kavalerijos kursuose.
1918 m. lapkričio mėn. pasiųstas į tuo metu vokiečių užimtą Lietuvą organizuoti sukilimo Šiaulių apylinkėse. 1919 m. nuginklavo Šiauliuose reziduojantį vokiečių karių būrį ir organizavo Žemaičių pulką. Dalyvaudamas kovose su vokiečiais (garsiosios Geležinės divizijos daliniais) buvo sužeistas į galvą. Jo vadovaujamas pulkas atrėmė kelias vokiečių atakas iš Kelmės pusės, sumušė baudžiamąjį būrį, paėmė į nelaisvę kelias dešimtis vokiečių karių, nemažai amunicijos, šarvuotąjį traukinį. 1919 m. puldamas Telšių kryptimi su savo pulku (pervadintu į 8-ąjį Lietuviškąjį pulką) buvo sumuštas pranašesnių Bermonto-Avalovo pajėgų, su pulko likučiais pasitraukė ir buvo priskirtas 1-ajam Lietuviškajam pulkui, su kuriuo dalyvavo kovose prie Ukmergės, Panevėžio, Novoaleksandrovsko (Zarasų).
1919 m. išsiųstas studijuoti į Karo akademiją. 1920 m. asmeniniu prašymu perkeltas į Vakarų frontą, paskirtas divizijos štabo viršininku 170-ojoje ir 57-ojoje šaulių divizijoje. Dalyvavo mūšiuose prie Brest-Litovsko ir Kobrino. 1920 m. vėl akademijoje. 1921 m. paskirtas 15-osios Sibiro kavalerijos divizijos štabo viršininku, malšino Antonovo sukilimą. 1922 m. baigė Karo akademiją. 1923 m. kartu su kitais karo specialistais, vadovaujamais Michailo Tuchačevskio, dalyvavo garsiąjame Hamburgo sukilime, vadovaujamame Ernsto Telmano (Ernst Thälmann).
Vėliau tarnavo įvairiose pareigose: 1-osios kavalerijos armijos, vadovaujamos Semiono Budiono, operatyvinio štabo viršininku, Kavalerijos inspekcijos viršininko padėjėju. 1935 m. tapo Frunzės vardo Karo akademijos dėstytoju. Suteiktas kombrigo laipsnis. 1940 m. apsigynė disertaciją. Tuo metu akylai stebimas čekistų, apkaltinamas „vadovavimu kontrrevoliucinės Lenkų karinės organizacijos POW padaliniui akademijoje“. Nuolat tardomas. Nuo arešto ir sušaudymo išgelbėjo nacionalinių kadrų poreikis, kuris staiga išryškėja po Lietuvos Respublikos okupacijos.
1940 m. liepos 12 d. paskirtas Lietuvos liaudies kariuomenės vadu, jam suteiktas brigados generolo laipsnis. 1940 m. lapkričio mėn. grįžo į Maskvą, kur tapo vyresniuoju Generalinio štabo akademijos dėstytoju. 1940 m. karo mokslų kandidatas, docentas.
1941 m. gruodžio 18 d. pradedama formuoti 16-oji Lietuviškoji šaulių divizija, kuriai vadovauti paskirtas kombrigas F. Baltušis-Žemaitis. 1942 m. gegužės mėn. jam suteiktas generolo majoro laipsnis. Po nesėkmingų pirmųjų mūšių prie Oriolo, kur, nepaisant Baltušio-Žemaičio prieštaravimų, divizija buvo mesta į atvirą lauką prieš vokiečių kulkosvaidžius ir patyrė didžiulius nuostolius, perkeltas į Generalinio štabo akademiją, vadovaujamą maršalo Boriso Šapošnikovo. 1945–1947 m. Aukščiausiosios karinės vadovybės tobulinimosi kursų vadovas. Vėliau užsiiminėjo moksline veikla, rašė straipsnius, leido brošiūras, skaitė paskaitas akademijoje. 1954 m. dėl ligos išleistas į atsargą. Parašė darbų apie kavaleriją.
Palaidotas Novodevičės kapinėse Maskvoje. Nekrologą laikraštyje „Pravda“ pasirašė garsūs karvedžiai, tuometinis gynybos ministras Georgijus Žukovas, Rodionas Malinovskis, Aleksandras Vasilevskis, Semionas Budionas, Ivanas Bagramianas ir kt.
Du kartus apdovanotas Lenino ordinu ir Raudonosios vėliavos ordinu.
