1918 m. Voroneže baigusi lietuvių gimnaziją iki 1948 m. mokytojavo Skuode, Veiveriuose, Panevėžyje, Alytuje. Vėliau gyveno Anykščiuose.

1930 m. Panevėžyje B. Buivydaitė įsteigė Vaikų teatro draugijos skyrių, kuris 1931 m. jos spektaklio „Stebuklingoji radasta“ premjera atidarė Panevėžio vaikų teatrą.

Nuo 1957 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

Ankstyviesiems eilėraščiams (rink. „Vasaros šnekos“ 1921 m., slapyvardis Tyrų Duktė) būdingas sentimentalus lyrizmas, romantinė pasaulėjauta. Kiti poezijos rinkiniai: „Anykščių baladės“ (1930), „Skudučiai“ (1931), „Po žilvičiais“ (1933), „Karklo švilpa“ (1972).

Parašė pjesių pasakų („Mėlynas drugelis“, 1927; „Stebuklingoji radasta“, 1934, 2 leid. 1957), eiliuotų pasakų (rink. „Pagiry maža trobelė“, 1940).

Prozos kūriniuose vaizdavo mokinių gyvenimą (romanas „Atversti lapai“, 1934; apysaka „Trys bičiuliai“, 1937, 1957), subtiliai atskleidė vaiko vidinį pasaulį (apys. „Auksinis batelis“, 1936, 1984); jie pasižymi poetiškumu, dorinių vertybių aukštinimu. Parašė autobiografines apysakas „Pro vaikystės langą“ (1969) ir „Vargai vartus kilnoja“ (1982).

B. Buivydaitė taip pat parašė libretą Mykolo Karkos operetei – 5 paveikslų muzikinei pasakai „Šviesutė“, Kazimiero Viktoro Banaičio operai „Jūratė ir Kastytis“ (pastatyta 1972), Miko Vaitkevičiaus operai-pasakai „Pupa ir seneliai“ (pastatyta 2003). Pagal jos eiles sukurta dainų ir giesmių.
Jos eilėraščius į rusų kalbą vertė poetas Konstantinas Balmontas, į hebrajų kalbą buvo išversta pjesė „Mėlynasis drugelis“.
Už apysaką „Auksinis batelis“ 1936 m. B. Buivydaitė gavo „Sakalo“ leidyklos premiją.

Bendradarbiavo kultūriniuose žurnaluose: „Skaitymuose“, „Tautos vaire“, „Klaipėdoje“, „Ateities spinduliuose“, „Žiniose“, „Panevėžio balse“. Daug jos kūrybos buvo išspausdinta „Naujojoje vaidilutėje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Židinyje“, dienraščiuose.