Andriaus Bulotos sūnus.
1925 m. įstojo į Lietuvos universitetą. 1929 m. dalyvavo pasikėsinime į ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą. Paskui per Lenkiją emigravo į Čekoslovakiją, 1931 m. persikėlė į Vieną. 1934 m. dalyvavo antinaciniame judėjime Austrijoje. 1936–1939 m. Ispanijos pilietinio karo dalyvis.
1940–1941 m. dirbo LSSR užsienio reikalų komisariate, Valstybinėje plano komisijoje. 1943–1944 m. antinacinės pogrindinės organizacijos „Lietuvos išlaisvinimo sąjunga“ narys. Su Juozu Vitu redagavo pogrindinį laikraštį „Tėvynės frontas“ ir atsišaukimus.
1945–1956 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijoje. 1948–1954 m. Vilniaus pedagoginio instituto, nuo 1954 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, 1961–1973 m. Valstybinės teisės katedros vedėjas. 1962 m. teisės mokslų kandidatas, nuo 1965 m. docentas. 1965 m. LSSR nusipelnęs kultūros veikėjas.
Veikalai: „Nuo baltojo žirgo iki svastikos“ (istorinė apybraiža, 1962), „Ten, už kalnų, Ispanija“ (atsiminimai, 1974), „Limuzinas Nr. 4“ (dokumentinė apysaka, išl. 1977).