Rusų kompozitorius, dirigentas. Paryžiaus akademijos neetatinis korespondentas (1892). 1859 m. baigė Sankt Peterburgo juridinę mokyklą, iki 1863 m. dirbo Teisingumo ministerijoje. Nuo 1861 m. mokėsi Sankt Peterburgo konservatorijoje (iki 1862 m. Rusų muzikos draugijos mokykla), 1865 m. ją baigė (Antono Rubinšteino mokinys).

1866–1878 m. dėstė Maskvos konservatorijoje, profesorius. 1868 m. susipažino su Galingojo sambūrio kompozitoriais, pradėjo reikštis kaip muzikos kritikas. Nuo 1878 m. kelerius metus gyveno Šveicarijoje, Italijoje. Nuo 1885 m. Rusų muzikos draugijos Maskvos skyriaus direktorius.
Kaip dirigentas koncertavo Rusijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, JAV.
P. Čaikovskis vienas didžiausių rusų simfonizmo kūrėjų. Kūryboje plėtojo rusų kompozitorių (M. Glinkos, Galingojo sambūrio) ir Vakarų Europos muzikines tradicijas. Daugiausia kūrė simfonijas, operas, baletus.
Svarbiausia kūrybos tema – žmogaus siekių, troškimų, svajų susidūrimas su tikrove. Muzikos emocinį poveikį didina raiškūs muzikiniai vaizdai, melodingumas, sąsajos su rusų muzikiniu folkloru. 
Reikšmingiausi kūriniai – 6 simfonijos, 10 operų, saviti baleto kūriniai (1876 m. „Gulbių ežeras“, 1889 m. „Miegančioji gražuolė“, 1892 m. „Spragtukas“), taip pat simfoninės poemos, koncertai fortepijonui, smuikui, serenada styginių orkestrui.