Prieš pradėdamas tarnauti Raudonojoje armijoje 1924 m. dirbo geležinkelyje darbininku. 1928 m. Kijeve baigė artilerijos karininkų mokyklą, o 1936 m. Šarvuočių ir motorizuoto transporto karinės technikos akademiją.
1928–1931 m. artilerijos mokomojo skyriaus, baterijos vadas. 1938–1941 m. vadovavo šarvuočių daliniams, kurie bazavosi Kijevo ir Baltarusijos karinėje apygardoje. 1941 m. kovo mėn. vadovavo 28-ajai šarvuočių divizijai Baltijos karinėje apygardoje. Per mūšius nuo 1942 m. liepos mėn. pasižymėjo ir tapo 18-ojo šarvuočių korpuso vadu, kovojo Voronežo fronte, o greitai tapo 60-osios armijos, kovojusios Kurske vadu. Kaip armijos vadas kovojo Ukrainoje.

Už Dniepro forsavimą 1943 m. spalį suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas. Nuo 1944 m. balandžio mėn. vadovavo Vakarų frontui, o nuo balandžio 24 d. 3-iajam Baltarusijos frontui. Vadovavo Vilniaus ir Kauno operacijoms, dėl kurių vokiečiai buvo išstumti iš Lietuvos ir šiaurės vakarų Baltarusijos į kairįjį Nemuno krantą. Po šių operacijų 1944 m. liepos mėn. antrą kartą suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas.
1945 m. sausio mėn. 3-iasis Baltarusijos frontas dalyvavo Rytų Prūsijos operacijoje, pralaužė vokiečių gynybą ir šiaurės Prūsijoje kartu su 2-uoju Baltarusijos frontu atkirto pagrindines vokiečių pajėgas Semboje, dab. Kaliningrado sritis, ir Aismarių pakrantėse.

Mirė nuo sviedinio skeveldros žaizdos, kai tikrino fronto liniją Melzako apylinkėse.

1950 m. Vilniuje pastatytas paminklas 1991 m. demontuotas ir pervežtas į Voronežą.