Jėzuitas, poetas, pamokslininkas.

Mokėsi Pultusko jėzuitų kolegijoje, kurioje baigė retorikos klasę ir 1612 m. liepos 25 d. įstojo į Jėzuitų naujokyną Vilniuje. Atlikęs dvejų metų naujokyną, 1614–1617 m. studijavo filosofiją Braunsberge, 1617–1619 m. mokė sintaksės ir poetikos Kražių kolegijoje, 1619–1620 m. retorikos Polocko kolegijoje.

1620 m. rudenį pradėjo studijuoti teologiją Vilniaus akademijoje, bet 1622 m. spalio mėn. buvo pasiųstas tęsti studijų į Romos jėzuitų kolegiją („Collegium Romanum“), kur jas baigė 1624 m. vasarą. Kunigystės įšventimą gavo 1623 m. apie Sekmines. Dar tebestudijuodamas ėjo metafizikos repetitoriaus pareigas Vokiečių kolegijoje („Collegium Germanicum“), o 1624–1625 mokslo metais dirbo joje studijų prefektu ir rektoriaus patarėju. Be to, būdamas Romoje, drauge su Galluzzi, Petrucci prisidėjo prie brevijoriaus himnų ištaisymų, tam vadovavo pats popiežius Urbonas VIII.

1625 m. lapkričio mėn. M. K. Sarbievijus grįžo į Lietuvą. 1626–1627 m. dėstė retoriką jėzuitų klierikams Polocke; 1627–1628 m. retoriką studentams Vilniaus akademijoje. 1628 m. buvo ten pat paskirtas filosofijos profesoriumi, dėstė iki 1631 metų. 1626 m. rugsėjo 23 d. padarė 4 iškilmingus įžadus, 1630 m. sausio 27 d. gavo laisvųjų menų ir filosofijos magistro laipsnį. 1631 m. pradėjo skaityti popietines teologijos paskaitas akademijoje, 1633–1634 mokslo metais dar buvo Marijos sodalicijos dvasios vadu ir 1631–1635 m. akademijos rektoriaus patarėju. 1635 m. prisidėjo pamokslininko pareigos Šv. Jono bažnyčioje Vilniuje. Tų pačių 1635 m. rudenį karalius Vladislovas Vaza M. K. Sarbievijų pakvietė į Varšuvą eiti dvaro pamokslininko ir teologo pareigas. Kitą pavasarį M. K. Sarbievijus atvyko į Vilnių, kur liepos 5 d. gavo teologijos doktoratą, rugpjūčio 14 d. šv. Kazimiero relikvijų perkėlimo į naują koplyčią iškilmėse sakė lotynišką šventės pamokslą. Nebuvo stiprios sveikatos; 1638 m. rudenį buvo išvažiavęs drauge su karaliumi gydytis į Badeno kurortą. Nesiliaujant negalavimams ir prisidėjus dvariškių intrigoms, prašėsi atleidžiamas iš karaliaus dvaro. Gavęs karaliaus sutikimą, jau ruošėsi grįžti į Vilnių, bet sakydamas paskutinį Varšuvoje pamokslą, apalpo ir, po kelių dienų mirė 1640 m. balandžio 2 dieną. Palaidotas Varšuvos jėzuitų bažnyčios rūsyje. 

Lyrikos kūriniuose M. K. Sarbievijus pasiekė tobulumą prilygstantį Horacijui, o siužeto įvairumu jį pralenkė. Krikščioniškasis daiktų ir įvykių vertinimas, riteriška savo krašto meilė, gilus gamtos grožio jausmas yra pagrindiniai M. K. Sarbievijaus lyrikos akordai. Ne tiek originalios formos, kurias perima iš senųjų klasikų, bet itin įvairios išraiškos. Tradiciniame antikinio pasaulio fone vaizduoja dienos įvykius, žmones, aplinką, išgyvenimus, daug vietos skirdamas religinėms temoms, ypač Dievo Motinos Marijos pagarbinimui įvairiomis progomis. Šiandien jo poeziją ne visuomet lengva suprasti: vartoja įmantrius sinonimus vietovių ir asmenų vardams išreikšti, nevengia anuomet įprasto barokinio perdėjimo, ypač panegirikos. Kad ir buvo mozūras, M. K. Sarbievijus, ilgai gyvendamas Lietuvoje, pamėgo jos gamtą ir žmones. Todėl jo kūryboje gausu lietuviškos tematikos. Prisimena Vilnių, Gedimino pilį („Gediminia saxa“), gražias Vilniaus apylinkes (ypač Pauliui Kozlovijui skirtoje odėje: IV 35); žavisi Lietuvos vietovėmis: Trakais, Nemenčine, Merkine, Metelių ežeru, Kražiais, vandeninga Kražante, Dubysa, Birutės kalnu („Saxeta Birutae“), Leipalingio pievomis ir t. t. Vienu iš geriausiai pavykusiu ir labiausiai savitų M. K. Sarbievijaus kūrinių buvo laikomas 10 giesmių ciklas, vadinamas „Silviludia“ („Miškų žaidimai“), kur apdainuojamas Lietuvos gamtos grožis. Pats M. K. Sarbievijus „Miškų žaidimams“ neskyrė didelės reikšmės ir nedavė jų spausdinti savo poezijos leidiniuose; tik vėliau jie buvo išleisti (pirmą kartą 1769 m.). Pagaliau paaiškėjo to santūrumo priežastis. J. Sparrow 1958 m. įrodė, kad M. K. Sarbievijus visas „Miškų žaidimų“ 10 giesmių beveik pažodžiui perėmė iš italo jėzuito Mario Betini dramos kūrinio pastoralės „Ludovicus. Tragicum Sylviludium“, kuri pirmą sykį buvo atlikta Parmoje 1612 m. ir ten pat išleista 1622 m., tais metais, kai M. K. Sarbievijus vyko į Romą. M. K. Sarbievijaus nuopelnas tėra atidus teksto parinkimas, Lietuvos gamtai mažiau tinkančių vietų praleidimas, keletos eilučių perdirbimas bei papildymas ir atskiroms giesmėms naujų titulų davimas. Tad nėra tikslu kalbėti apie naujoviško turinio ir formos, tais laikais sau lygaus neturintį M. K. Sarbievijaus kurinį „Miškų žaidimus“. Nepaisant to, M. K. Sarbievijus išlieka didelis ano meto poetas ir dėl lietuviškos tematikos, kurios gausu visoje jo kūryboje, gali būti vertai vadinamas Lietuvos poetu. Jo kūryba dar XIX a. pradžioje domėjosi Dionizas Poška, Laurynas Ivinskis, o XX a. poetas kun. Motiejus Gustaitis ir talentingas jo vertėjas Albinas Žukauskas.

Be lyrinės poezijos ir epigramų, M. K. Sarbievijus sukūrė stambų epinį veikalą – poemą apie karžygio Lecho atvykimą į Lenkiją ir joje valstybės įsteigimą, pavadintą „Lechias“ ir padalytą, panašiai kaip Vergilijaus „Eneida“, į 12 knygų. Veikalas, likęs rankraščiu, dingo; tėra žinomas tik XI knygos fragmentas (322 hegzametrai).

M. K. Sarbievijus taip pat paliko įvairių poezijos teorijos raštų, kuriuose, remdamasis Scaligerio ir Pontano poetikomis, Kochanovskio poetinės praktikos bei naujosios italų lyrikos laimėjimais, išdėsto poetikos pagrindus. Tai „De perfecta poesi“; „De acuto et arguto“; „Characteres lyrici“; „De virtutibus et vitiis carminis elegiaci“, kuriuos iš M. K. Sarbievijaus mokinių užrašų išleido Stanislaw Skumina.