Jėzuitas, prozininkas, leksikografas. Konstantinas Sirvydas gimė apie 1579 m. į vakarus nuo Anykščių (Dabužių, Griežionėlių apyl.).
Mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje. Studijavo Nesvyžiaus, Dorpato (Tartu), Rygos, Pultusko jėzuitų kolegijose, 1606–1610 m. – Vilniaus universitete. 1612 m. paskirtas Vilniaus šv. Jonų bažnyčios pamokslininku, kur sakė pamokslus daugiausia lietuvių kalba, ėjo įvairias pareigas jėzuitų ordine. 1619–1624 m. Vilniaus universitete dėstė teologiją, buvo reiktoriaus tarėjas. Visą gyvenimą aktyviai užsiėmė literatūrine veikla, gyvenimo pabaigoje sunkiai sirgo.
K. Sirvydas – reikšmingiausia Lietuvos baroko epochos lietuvių raštijos figūra, laikomas lietuvių prozos, leksikografijos pagrindėju.
Žymiausias iš išlikusių veikalų – Vilniuje išleistas pamokslų rinkinys – „Punktai sakymų“ (2 d. 1629–1944 m.) – pirmoji originali katalikų postilė, kurios lietuviški tekstai buvo išversti į lenkų kalbą ir išspausdinti lygiagrečiai (Evangelijų tekstus ir 2 dalies lenkiškus vertimus padėjo rengti J. Jaknavičius). Pamoksluose žmogaus tikėjimo klausimai, religinės tiesos  interpretuojami egzistenciškai, pateikiant ne vienareikšmius, o filosofiškai apibendrintus atsakymus. Juose pirmą kartą lietuvių prozoje atsivėrė baroko epochai būdinga pasaulėjauta: dramatinė įtampa, kylanti iš žemiškojo laikinumo ir amžinybės sugretinimo, tiesos daugialypiškumo pojūčio; žmogaus netvarumo ir sykiu dvasinės nepriklausomybės bei asmens laisvės raiška.
K. Sirvydo prozos kalba laikoma vienu gryniausių ir raiškiausių senosios lietuvių literatūrinės kalbos pavyzdžių. Jai būdinga leksikos lygmenų įvairovė, šnekamosios ir literatūrinės (Biblijos, krikščioniškosios klasikinės literatūros) kalbos dermė, savita sintaksinė ritmika, Europos katalikų literatūros tradicijai būdingas skirtingų prasmių derinimas,naujadarų gausa. K. Sirvydas – pirmojo LDK lenkų–lietuvių–lotynų kalbų žodyno, išleisto apie 1620 m. Vilniuje, autorius. Jame buvo apie 6000 lietuvių kalbos žodžių. Vis papildomas žodynas vėliau vėliau buvo pakartotas 1631 m., 1642 m., 1677 m., 1713 m. Iki XIX a. vid. tai buvo pagrindiniai ir vieninteliai spausdinti lietuvių žodynai, turėję įtakos visai tolesnei lietuvių leksikografijos raidai. Jėzuitų istorikai mini ir neišlikusią K. Sirvydo „Lietuvių kalbos gramatiką“ (apie 1621 m.).