Tapytojas, raižytojas, lipdytojas, drožėjas. Kilęs iš Silezijos.
Turėjo sūnus, kurie vėliau taip pat tapo menininkais: auksakalys Ignacas kajetonas Egenfelderis, 1791–1796 m. minimas Vilniuje, ir tapytojas Mykolas Juozapotas Egenfelderis, 1795–1799 m. dirbęs Žemaitijoje, o vėliau Vilniuje.

I. E. Egenfelderis dirbo Vilniuje, turėjo Saksonijos bajorystę. 1752–1774 m. minimas Vilniaus šv. Martyno brolijos aktuose kaip iždininkas ir sekretorius.

XVIII a. II p. I. E. Egenfelderis buvo vienas iš labiausiai Vilniuje vertintų sienų tapybos meistrų. jam priskiriamos Vilniaus jėzuitų akademijos observatorijos fasado freskos (~1772), du pano Vilniaus akademijoje (po 1774 m., dab. Vilniaus universiteto bibliotekos Lelevelio salė, padengti vėlesniu tapybos sluoksniu), 1776 m. dekoravo Joakimo Chreptavičiaus rūmus Ščorsuose.

 1766 m. Vilniuje bazilijonų spaustuvėje išleistame Hilariono Karpinskio „Geografijos žodyne“ yra du jo pasirašyti raižiniai („Ign. De Eggenfelder fec. Vilnae“). Vėliau išraižė iliustracijų Vilniaus akademijai: tris Jokūbo Nakcijonavičiaus „Matematikos paskaitoms“ (1781), Elzbietos Oginskytės Puzinienės portretą, puoštą astronominiais prietaisais (su įrašu „Elsiabeth de Oginsciis Puzynina Fundatrix Speculae Astronomicae in Academia Universitatis Vilnenesis Soc. Jesu“).Taip pat nutapė realistinių psichologinių, sodraus kolorito portretų (Tomo Žebrausko ir kt.). 1765–1766 m. galimai nutapė paveikslų Vilniaus šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčiai.