Laisvės gynėjas, Lietuvos kariuomenės savanoris, žemdirbys. Gimė 1899 m. gruodžio 6 d. (kitų šaltinių duomenimis 1899 m. gruodžio 25 d.) Lipšio dvare (dabar – Aušros k. Anykščių r.; kitų šaltinių duomenimis Debeikių valsčiaus Paežerių kaime), mirė 1958 m. balandžio 27 d. Stalėriškyje (Anykščių r.). Palaidotas Debeikių (Anykščių r.) kapinėse.

Tėvas Kazys Žemaitis – valstietis žemdirbys. Brolis Antanas Žemaitis – Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis, darbininkas statybininkas. Dukterėčia (brolio Antano duktė) Valerija Žemaitytė (g. 1925 m.) – pedagogė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, muziejininkė.

1919 m. rugpjūčio 2 d. V. Žemaitis išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, iš pradžių tarnavo Ukmergėje dislokuotame ulonų dalinyje, paskui buvo Pirmojo artilerijos pulko kulkosvaidininkų bataliono kulkosvaidžio komandos antrasis kulkosvaidininkas. Jis dalyvavo Nepriklausomybės kovose Vilniuje, paskui traukėsi iš Vilniaus ir grūmėsi su priešais Vilniaus rajone. Viename mūšyje žuvus pirmajam kulkosvaidininkui, jis buvo paskirtas ir toliau tarnavo komandoje pirmuoju kulkosvaidininku.

Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, 1920 m. jis buvo perkeltas į tarnybą pasienio policijoje, tarnavo pasienyje su Lenkija ties Turmantu (Zarasų r.).

1922 m. vasario 18 d. V. Žemaitis buvo demobilizuotas ir grįžo į tėviškę. Kaip Lietuvos savanoris jis buvo gavęs žemės Mažeikių apskrities Tirkšlių valsčiuje, bet ten neįsikūrė. Žemę pardavęs, jis grįžo į gimtąjį kraštą, gyveno Paežerių kaime, paskui įsikūrė Stalėriškyje (Anykščių r.) ir vertėsi žemės ūkiu.

V. Žemaitis buvo pripažintas kariu savanoriu ir apdovanotas Savanorio medaliu (1932), buvo gavęs dar kelis valstybinius apdovanojimus (artimiesiems minėdavo iš viso turįs keturis medalius).

Buvo vedęs, su žmona užaugino 7 vaikus.