Rivkos Chvoles-Lichtenfeld brolis.
Mokėsi Mykolo Kulešos (Michał Kulesza) ir Aleksandro Šturmano (Aleksandr Szturman) privačiose dailės studijose Vilniuje. Dailės parodose dalyvavo nuo 1933 m.: Vilniuje (1933, 1938, 2004), Ženevoje (1935), Varšuvoje, Stokholme (1961), Tel Avive (Izraelis, 1965), Londone (1966), Paryžiuje (1979), Niujorke (1982). Dėstė tapybą žydų mokyklose, nuo 1940 m. buvo Naujosios Vilnios meno mokyklos direktorius. Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusiją, nuo 1959 m. gyveno Varšuvoje. 1964 m. buvo išrinktas Lenkijos žydų Kultūros komisijos prezidentu. Nuo 1969 m. gyveno Paryžiuje, aktyviai dalyvavo žydų kultūriniame gyvenime.
Dailininkas nutapė paveikslų ciklus „Getas“, „Senojo Vilniaus architektūra“, kūrė iliustracijas žydų knygoms, plakatams, UNICEF atvirukams, monotipijų ciklą „Bibliniai motyvai“.
R. Chvolesas visada buvo atidus miestų architektūrai, ypač senajai. Mėgstamiausius architektūrinius motyvus tapė aliejumi, guašu, akvarele („Vilniaus senosios sinagogos griuvėsiai“ – 1945 (LNDM). Kūrybos stilius keitėsi kartu su bendromis pokario metų dailės tendencijomis: nuo dokumentiškai aplinką fiksuojančios meninės kalbos („Vilnius, geto kiemas“, 1946 (LNDM) iki ryškių, dekoratyvių spalvų paletės („Peizažas“ – 1991, „Gėlės“ – 1992). Koliažinės kompozicijos sukonstruotos siurrealistiniais principais: erdvė ir daiktiškumas jungiamas su rafinuota ir prabangia spalvų traktuote („Kompozicija“ – 1982, „Raudonas koliažas“, 1986–1987). Darbuose varijuoja geto, žydų tautos temos („Jauna mergina“ – 1958, „Žydo portretas“ – 1963), filosofinės alegorinės („Atmintis“, 1967) ir montažinės kompozicijos („Chaimas“, 1979). Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomi darbai: „Vilnius. Didžioji gatvė. Kiemas“ (1947, LNDM), „Vilniaus atstatymas“ (1950, LDM), „Palanga. Žvejo namelis pajūryje“ (1954, LNDM), „Natiurmortas su pipirais“ (1957, LNDM) ir kt.
Už kultūrinę ir meninę veiklą R. Chvolesas buvo apdovanotas Europos menų akademijos medaliu (1981), Paryžiaus miesto medaliu (1983), Mangerio prizu (Izraelis, 1994), Šolom Aleichemo prizu (Izraelis, 1995).
