Vienas žymiausių flamandų baroko dailininkų. 1609–1615 m. mokėsi dailės Antverpene. 1618 m. kaip meistras priimtas į Šv. Luko tapytojų gildiją. 1618–1620 m. dirbo su P. P. Rubensu; jo veikiamas formavo savo stilių. Tapė pasiturinčių miestiečių, dailininkų, jų šeimos narių realistinius psichologinius portretus („F. Snydersas su žmona“, „Autoportretas“, abu 1620). 1621 m. išvyko į Italiją, apsistojo Genujoje. Studijavo renesanso meistrų, daugiausia Tiziano ir Correggio, kūrybą. Nuo 1623 m. – pripažintas Genujos aristokratijos portretistas. Šio laikotarpio portretai efektingi, paradiniai, turintys Venecijos mokyklos (ypač Tiziano koloristinės tapybos) bruožų („Kardinolas Guido Bentivoglio“ ~1623, „Markizė Elena Grimaldi“ ~1625). 1627 m. grįžęs į Antverpeną kūrė labiau sudvasintus, ne tokius teatrališkus portretus („Anna Wake“ 1628, „Adriaenas Stevensas su žmona“ 1629, „Grafas Hendrikas van den Berghas“ 1630–1631). Išraižė menininkų, įtakingų valstybės veikėjų portretų; raižiniai vėliau išleisti rinkinyje „Ikonografija“. Nutapė religinės, mitologinės tematikos paveikslų („Šv. Augustino ekstazė“ 1628, „Nukryžiuotasis“ 1630, „Madona su kurapkomis“ ~1632); jiems būdinga vaizdo poetiškumas, taurumas, formų grakštumas. Nuo 1632 m. Londone buvo karaliaus Karolio I dvaro dailininkas. Tęsė itališkojo laikotarpio tradiciją – tapė paradinius portretus, pasižyminčius dekoratyvumu, išryškinta vaizduojamų asmenų elegancija, aristokratizmu (daug Karolio I, jo šeimos narių atvaizdų; „Karolis I medžioklėje“ ~1635). A. van Deiko kūryba turėjo didelę įtaką daugeliui vėlesnių Europos dailininkų; ypač 18 a. anglų portretistams.