Skulptorė, tapytoja, juvelyrė, poetė. Gimė 1936 m. rugsėjo 30 d. Vaduvų k. (Kupiškio r.), mirė 2001 m. gegužės 20 d. Palangoje.

1954–1960 m. studijavo skulptūrą Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).

Dirbo Klaipėdos kombinato „Dailė“ Palangos gintaro ceche meno vadove.

Nuo 1969 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Nuo 1960 m. dalyvavo parodose. 1987 ir 1995 m. surengė asmenines kūrybos parodas Palangoje.

Sukūrė dekoratyvinių parko skulptūrų („Saulytė“, 1968 m. Palangoje prie sanatorijos „Žuvėdra“; „Putamarė“, 1975 m. Klaipėdoje ir kt.), reljefų interjerams („Pajūry“, 1961; „Kanklininkas“, 1965; „Kęstutis ir Birutė“, 1968; „Palanga“, 1975; „Eglė ir Žaltys“, 1985 ir kt.), terakotinių skulptūrėlių („Svajojanti“, „Dainuoja“ – abi 1963), skulptūrinių portretų. Plėtojo figūrinę skulptūros plastiką. Kūriniai lyriški, skaidrios nuotaikos, apibendrintų, dekoratyvių formų. Kūriniuose dominuoja romantiškas moters paveikslas, perteiktas alegoriniais įvaizdžiais. Skulptūras kūrė iš molio, betono.

Guašu ir akvarele nutapė peizažų, natiurmortų, sukūrė etaloninių gintaro dirbinių.

Rašė literatūrinius tekstus. 2001 m., po mirties, literatūrinis palikimas publikuotas knygoje „Vaivorykštės pavėsyje“ (autorė nurodyta slapyvardžiu – Ulijonas Lėvuo).

Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje („Berniukas su ratu“, „Per balą“, „Mergaitė su obuoliais“, „Neringa“, „Jūros puta“ ir kt.).

Lietuvių.