Tapytojas. Gimė 1925 m. liepos 28 d. Vilkaviškyje, mirė 2014 m. balandžio 19 d. Vilniuje.

Nuo 1940 m. gyveno Ukmergėje, 1942–1946 m. mokėsi Ukmergės mokytojų seminarijoje, 1944 m. buvo Vietinės rinktinės karys, 1946–1952 m. studijavo tapybą Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), Vytauto Mackevičiaus Figūrinės kompozicijos ir portreto studijoje, iš kurio perėmė kompozicinio mąstymo ir aiškios paveikslo struktūros suvokimą, o iš Antano Gudaičio – pleneriško kolorito ir spalvos dekoratyvumu, principus, iš Justino Vienožinskio – portreto žanro tradicijas, taip pat mokėsi iš Vlado Didžioko, Algirdo Petrulio.

1952 m. dirbo Vilniaus kombinate „Dailė“, 1952–1999 m. dėstė Vilniaus valstybiniame dailės institute Tapybos katedroje, 1968–1979 m. šios katedros vedėjas, nuo 1965 m. docentas, nuo 1975 m. profesorius.

Nuo 1956 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Nuo 1953 m. dalyvavo respublikinėse, ir sąjunginėse, Baltijos šalių, tarptautinėse parodose. Surengė asmeninių parodų: 1971, 1972, 1985, 1995, 1999, 2005, 2010, 2013 m. Vilniuje; 1971, 1972, 2007, 2012 m. Kaune. Pomirtinė retrospektyvinė paroda surengta 2015 m. Vilniuje.

Portreto ir peizažo meistras. Nutapė teminių ir figūrinių kompozicijų („Taikos sargyboje“, 1952; „Žemė ir žmonės“, 1975), peizažų („Vilniaus apylinkės“, 1953; „Šventosios krantas“, 1982; „Peizažas su raudonu medžiu“, 1995; „Žeimena“, 2005), natiurmortų („Moliūgai“, 1989; „Saulėgrąžos“, 2006). Peizažuose ir natiurmortuose realizmo principai persipina su impresionistiniu  pasaulio suvokimu, dekoratyvia tapysena. Gamta buvo vienas pagrindinių įkvėpimo ir kūrybinio atsinaujinimo šaltinių.

XX a. antros pusės Lietuvių tapyboje įtvirtino savitą psichologinio portreto tipą. Rėmėsi klasikinio portreto principais ir vidine intuicija. Portretus kaip ir peizažus tapė tik iš natūros, be paruošiamųjų eskizų. 6 deš. portretuose ryškūs akademinio realizmo bruožai („Juozas Mikėnas“, 1955; „Antanas Gudaitis“, 1956), 7 deš. suformavo savitą portreto traktuotę, komponavimo principą ir tapymo manierą (portretuojamasis vaizduojamas stambiu planu, akcentuojamas psichologinis charakteris, uždara kompozicija, apibendrintos formos, sodrus, kontrastingų spalvų koloritas, ekspresyvus, platus potėpis). Nutapė žymių Lietuvos žmonių, politikos ir kultūros veikėjų portretus: Kazio Morkūno, Algimanto Švėgždos (abu 1967), Vinco Kisarausko (1969), Jono Kuzminskio (1970–1971), Vlado Drėmos (1974), Levo Vladimirovo (1980), Gedimino Jokūbonio (1982), Rimanto Budrio, Henriko Zabulio (abu 1983), Zigmo Zinkevičiaus (1988), Onos Kondratienės (1991), Edvardo Gudavičiaus (1998). Taip pat sukūrė grupinių portretų („Menotyrininkai V. ir S. Budriai“, 1965; „Architektai broliai Nasvyčiai“, 1976).

Parašė knygą „Tapybos technika“ (1967).

2005 m. išleistas albumas „Vladas Karatajus. Tapyba“ (Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas), 2012 m. sukurtas dokumentinis filmas „Dailininkas Vladas Karatajus“ iš ciklo „Menininkų portretai“ (aut. J. Matonis, V. Damaševičius).

Įvertinimas:

1972 m. LSSR nusipelnęs meno veikėjas;

1976 m. LSSR valstybinė premija;

1985 m. LSSR liaudies dailininkas.

Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, MO muziejuje (buvęs Modernaus meno centras), „Ellex Valiunas“ kolekcijoje, Valstybinėje Tretjakovo galerijoje Maskvoje (Rusija).

Lietuvių.