Konstantinas Kuprys-Kuprevičius gimė 1874 m. vasario 12 d. buvusių karališkųjų baudžiauninkų Juozapo ir Onos Skierdaitės Kuprių šeimoje, Kubiliūnų kaime, Grinkiškio parapijoje. Šeimoje užaugo dar vienas sūnus, taip pat pasirinkęs kunigo kelią, bei duktė Agota, ištekėjusi už stambaus ūkininko eigulio Adomo Žilinsko į Januškonių k. Baisogalos sen., Radviliškio r.
Kuprevičiaus pavardės forma vartota rusų kalba rašytuose dokumentuose, vėliau kunigas pasirašinėjo Kuprio arba Kuprio-Kuprevičiaus pavarde.

Kaip pats Konstantinas rašo, jo vaikystė ir gimnazijos mokslai prabėgo Novgorode. Baigęs 4 gimnazijos klases įstojo į Kauno kunigų seminariją . 1901 m. rugsėjo 22 d. Konstantinas Kuprys-Kuprevičius baigė seminarijos mokslus, kunigu įšventintas 1901 m. spalio 5 d., paskirtas komendoriumi Panemunės parapijoje. Kunigavo 1901 m. Vainuto (Šilutės r.), 1902 m. Deltuvos, Kuršėnų, 1904 m. Salako (Zarasų r.), 1905 m. Plungės, 1906 m. Skapiškio (Kupiškio r.), 1907 m. Seredžiaus (Jurbarko r.), 1912 m. Krinčino (Pasvalio r.), 1912 m. Duokiškio (Rokiškio r.), 1920 m. Šventybrasčio (Kėdainių r.), 1922 m. Vaičaičių (Skuodo r.), 1927 m. Pašilės (Kelmės r.), 1930 m. Pusnės (Ukmergės r.), 1932 m. Budrių (Kretingos r.) bažnyčiose. Nuo 1934 m. vasaros apsigyveno Kretingos Pranciškonų ordino vienuolyne kaip emeritas be emeritūros. ~1939–1944 m. – altarista Akmenėje (Mažeikių r.), Žukančių klebonas (Joniškio r.).

Atvykęs į Kauną lankyti ligonio 1947 m. kovo 3 d. mirė pranciškonų vienuolyne, palaidotas 1947 m. kovo 6 d. Kaune, Aleksoto parapijos kapinėse.

Carinės Rusijos valdomoje Lietuvoje dėstydamas tikybą Kuprys-Kuprevičius mokinių tarpe uoliai skleidė katalikybės mokymą, puoselėjo lietuvybę ir lietuvių kalbą, už tai valdžios buvo nemėgstamas ir dažnai kilojamas iš vienos parapijos į kitą. 1910 m. kunigaudamas Skapiškyje įsteigė bibliotekėlę. 1934 m. įsteigė fondą, iš kurio procentų kasmet buvo pilnai išlaikomi du Kretingos Šv. Antano kolegijoje besimokantys jaunuoliai, aukojo Švenčiausios širdies kongregacijos Mokytojų seminarijai, Telšių kunigų seminarijai, vokiečių okupacijos metais pinigais ir maistu rėmė pranciškonų vienuolyną Kretingoje. 1944 m. spauda rašė apie kunigo įrengtą privatų muziejų, kurį visi gali lankyti, o pats kunigas entuziastingai pasakoja apie atskirus eksponatus. Pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis K. Kuprys-Kuprevičius nuo nacių sušaudymo išgelbėjo keliolika suimtų paauglių, apkaltintų priklausymui komjaunimui.

Kunigas K. Kuprys-Kuprevičius buvo visapusiška asmenybė: domėjosi politika, šachmatais, menu, istorija, buvo aistringas kolekcionierius, turėjęs nemažą knygų rinkinį. Amžininkai jį prisimena kaip tiesaus būdo, taurią, krikščioniška atjauta ir gerumu spinduliuojančią asmenybę. Iš išlikusių jo paties rašytų dokumentų, atsiskleidžia tvirtas kunigo charakteris, įstatymų žinojimas, mokėjimas argumentuotais juridiniais teiginiais įrodyti savo teisumą.

Kun. Kuprio-Kuprevičiaus rinkinys buvo unikalus tuo, kad aprėpė ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių senienas. Vis dėlto turimos žinios apie K. Kuprio-Kuprevičiaus kolekcijos eksponatus yra minimalios ir miglotos.

Apie 1920 m. Salantuose (Kretingos r.) Kalpkalnyje kelių remontui ir tiesimui įrengus žvyro karjerą buvo randama žalvarinių žiedų, apyrankių, geležinių ietigalių, pastebėta degintinių ir griautinių laidojimų pėdsakų – šiuos radinius surinko K. Kuprys-Kuprevičius. Yra žinoma, kad ~1933 m. į jo kolekciją pateko dalis radinių iš ardomų Paalksnių pilkapių. Gyvenant Kretingos vienuolyne žmonės jam atnešdavo radinių iš ardomų Kretingos apylinkių kapinynų: Užpelkių (antkaklė, apyrankės ietigaliai), Ankštakių (plokščia segė), Kvecių (ietigalis), Lazdininkų (Romos monetos ir kiti radiniai). Kunigas rinko monetas nuo antikinių iki šiuolaikinių ir ši kolekcijos dalis buvo gausi bei vertinga. Jo kolekcijoje taip buvo įvairių senų banknotų, medalių, pašto ženklų, paveikslų, plakatų, etnografinių dirbinių ir archeologinių radinių bei kitų eksponatų. Gaila, kad surinkti daiktai nebuvo klasifikuoti, aprašyti, nebuvo nurodyta daiktų radimo vieta ar įsigijimo aplinkybės – visą informaciją kunigas saugojo mintyse.

Kunigo sukaupto rinkinio likimas neaiškus nuo 1947 m. 1935 m. įkūrus Kretingos muziejų, Kuprevičius vienas pirmųjų sunešė pirmuosius eksponatus. Vis dėlto šiandien muziejuose nėra nei vieno buvusios kolekcijos eksponato, kurį vienareikšmiškai galėtume priskirti Kuprio-Kuprevičiaus kolekcijai. Kunigo archeologinių rinkinių likučiai, matyt, yra įsimaišę į kun. Juozapo Žiogo kolekciją.

K. Kuprys-Kuprevičius archeologijos srityje labiausiai žinomas dėl kun. Juozapo Žiogo (1868–1935) archeologinės kolekcijos, kurią nusipirko 1935 m. prieš pat Žiogo mirtį. Kunigas Žiogas savo kolekciją testamentu buvo pavedęs Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejui, tačiau prieš mirdamas savo nuomonę pakeitė. 1935 m. gruodžio 27 d. Kuprys-Kuprevičius šią ir savo asmeninę kolekcijas eksponavo Kretingos Šv. Antano Misijų kolegijoje vykusioje parodoje. Vienas parodos organizatorių buvo Balys Tarvydas, Valstybės archeologijos komisijos bendradarbis, tuo metu dirbęs Pranciškonų gimnazijos Kretingoje inspektoriumi.

1936 m. sausio 10 d. archeologijos komisijos pirmininkas V. Pryšmantas, dalyvaujant B. Tarvydui, peržiūrėjo J. Žiogo archeologinį rinkinį ir nutarė jį iš K. Kuprio-Kuprevičiaus perimti Valstybės archeologijos komisijos žinion. Visi rinkinio daiktai buvo aprašyti ir sudėti į 7 dėžes, kurios užantspauduotos paliktos saugoti K. Kupriui-Kuprevičiui, tačiau 1937 m. liepos 12 d., kunigo sūnėnui Jurgiui Žilinskui užtarus, iš Kultūros ministerijos atvykęs Puzinas apžiūrėjęs dėžes antspaudus nuėmė ir kolekciją paliko kunigo globoje.
Vėlesnis J. Žiogo kolekcijos likimas nėra visiškai aiškus. Į Šiaulių „Aušros” muziejų ji pateko iš dviejų vietų. Dalį rinkinio (dvi dėžes su akmeniniais kirveliais) 1959 m. gegužės 29 d. muziejui perdavė Papilės bažnyčios klebonas Stanislovas Pupaleigis, pas kurį paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido kunigas K. Kuprys-Kuprevičius. Kita dalis (žalvariniai ir geležiniai dirbiniai bei keletas dokumentų iš J. Žiogo asmeninio archyvo) 1961 m. birželio 25 d. buvo nupirkta iš Baisogaloje gyvenusios K. Kuprio-Kuprevičiaus giminaitės K. Žilinskaitės. Visa ši kolekcija į Šiaulių „Aušros” muziejų pateko be jokių katalogų ar metrikų.