Poetė, partizanė. Mokėsi Rokiškio gimnazijoje. Paskutines gimnazijos klases baigė Kupiškyje. 1944 m. įstojo į Kauno universiteto Filologijos fakultetą. Lankė ir Kauno taikomosios dailės institutą. 1945 m. balandžio 20 d. buvo suimtas ir į lagerį išvežtas jos tėvas girininkas Mykolas Glemža. Studijuodama palaikė ryšius su partizanais. Buvo du kartus trumpam suimta. 1947 m. pavasarį, pajutusi, kad yra sekama, paliko studijas, grįžo į tėviškę ir tapo partizanų ryšininke. Palaikė ryšius su Alizavos, Pandėlio, Kupiškio partizanais, kuriems vadovavo Jonas Šidlauskas ir Jonas Baltušis. 1948 m. gegužės 22 d. ištrėmus į Sibirą mamą su jaunesniais broliais, Juozu ir Liudviku, sesute Dalia, Diana pasitraukė į mišką pas Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizanus. 1948 m. susituokė su šios rinktinės Gedimino kuopos vadu Juozu Bulovu-Iksu. Šeima sulaukė dukrelės, kuri, deja, mirė tik gimusi. Partizanaudama D. Glemžaitė rašė eilėraščius, kurie buvo skelbiami partizanų spaudoje, sklido tarp žmonių, parengė rankraštinį rinkinį „Penktieji laisvės kovų metai“.

1949 m. lapkričio 2 d. Diana kartu su vyru ir jo vadovaujamais partizanais pasitraukė į Rokiškio pusę, kur tarp Žiobiškio ir Juodupės stūksančio Plunksnuočių miško 43-iame kvartale buvo bunkeris, įrengtas jau užverbuoto partizano Alfonso Lūžos, agentūriniu slapyvardžiu „Maskva“. 1949 m. lapkričio 14 d. paryčiui agentas bunkerį susprogdino. Po trijų valandų MGB kareiviai bunkerį surado ir po trumpo apšaudymo automatų ugnimi iš jo buvo ištraukti šešių partizanų, tarp jų ir poetės D. R. Glemžaitės-Bulovienės, palaikai. Žuvusių partizanų užkasimo vieta nėra išaiškinta, nors pagal įvairius informacijos šaltinius, liudininkų pasakojimus tikėtina, kad jie buvo užkasti dabartinio Rokiškio rajono senųjų Juodupės miestelio kapinių pietrytiniame pakraštyje.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1994 m. išleistas D. Glemžaitės poezijos rinkinys „Mes mokėsim numirt“. Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija D. R. Glemžaitei suteikė Kario savanorio statusą (1997 m. gruodžio 22 d., po mirties), Lietuvos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu ji apdovanota Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius) po mirties.