Sofija Horvataitė-Tiškevičienė (lenk. Zofia Horwatt-Tyszkiewicz) – Lietuvos ir Lenkijos didikė, Horvato herbo (Pobogo herbo atmainos) bajorė, kilusi iš vengrų kilmės Lietuvos didikų Horvatų giminės. Jauniausia Rečicos vėliavininko, ilgamečio Kijevo gubernijos bajorų maršalkos Aleksandro Horvato (1801–?) ir Klotildos Volodkavičiūtės šeimos dukra. Užaugo šeimos rezidencijoje Barbarovo dvare prie Pripetės upės Minsko gubernijoje, mokytis su seserimis ir motina buvo išvykusi į Vakarų Europą. Kelionės metu 1857–1858 m. rašė dienoraštį.

1860 m. birželio 29 d. Barbarove ištekėjo už Rusijos imperijos kariuomenės karininko, grafo, Vilniaus generalgubernatoriaus adjutanto Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Gyveno Vilniuje, šeimos užmiesčio rezidencijoje Lentvario dvare, nuo 1875 m. – naujoje šeimos rezidencijoje Kretingos dvare. Rūpinosi šeimai priklausančių dvarų administravimu ir ūkine veikla. Pagimdė 12 vaikų, iš kurių užaugo aštuoni: 5 sūnūs ir 3 dukros. Taip pat įsivaikino ir užaugino trys nesantuokinius vyro vaikus – sūnų ir dvi dukras.

Sofija Tiškevičienė valdė Dimitravo, Darbėnų ir Grūšlaukės dvarus. Vilniuje jai priklausė rūmai Trakų g. 10 (dabar – Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešoji biblioteka). Kretingos dvaro ligoninėje įkūrė ir išlaikė našlaičių, senelių ir invalidų prieglaudą.