Vokiečių dailininkė ekspresionistė. Vokietijoje žinoma nuo 1914 m. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo slaugytoja Vilniuje, vokiečių armijos ligoninėje Antakalnyje. Šį menininkės gyvenimo epizodą menotyrininkai vadina trumpo skausmingo žydėjimo laikotarpiu, nes ji čia labai intensyviai kūrė, mylėjo ir netikėtai atrado savo žydiškas šaknis. Moteris itin jautriai reagavo į karą – žmonių žūtis, ligoninėje matytus suluošintus karius ir nuskurdusius gatvėse elgetavusius žmones. Vilniuje C. Gurlitt talentas sužydėjo, čia ji susipažino su dailės kritiku ir spaustuvininku Pauliu Fechteriu, kuris tapo jos mylimuoju. Kūrėja po karo grįžo į Vokietiją, tačiau joje taip ir nepritapo. Spėjama, dėl nelaimingos meilės Cornelia Gurlitt anksti pasitraukė iš gyvenimo.

Vos 29-erių šį pasaulį palikusią ekspresionistę dailėtyrininkai vadina nepelnytai užmiršta menininke. Cornelia Gurlitt buvo savo epochos kūdikis: modernią ekspresionistinę meno kryptį pasirinkusi ne tik kaip meninę išraiškos priemonę, bet ir kaip egzistencinę filosofiją, ji visiškai atitiko vokiškojo ekspresionizmo liniją, kurioje nerimas ir vidiniai prieštaravimai perkeliami į kūrinius deformuotomis, lūžtančiomis linijomis, grubiai stilizuotomis formomis, apnuoginant meno kūrinį, o kartu ir save. 

C. Gurlitt brolis Hildebrandas Gurlittas buvo vienas iš keturių kolekcininkų, kurie formavo meno kolekciją taip ir neįkurtam Fiurerio muziejui, taip pat rinko vadinamojo „išsigimėlių meno“ (taip nacių vadinta visa modernistinių krypčių dailė) kūrinius. Savo slaptoje kolekcijoje, kartu su daugiau kaip tūkstančiu žymiausių modernistų paveikslų, jis išsaugojo ir 138 sesers Cornelios darbus, sukurtus 1914–1919 m.
Pernai Šveicarijoje atrastoje daugiau kaip tūkstančio žymių autorių kūrinių kolekcijoje H. Gurlittas išsaugojo ir 138 sesers Kornelijos darbus. 2014 m. dalis išgrobstytų meno kūrinių iš kolekcijos grąžinti teisėtiems paveldėtojams, dalis atiteko Berno dailės muziejui (Šveicarija).