Pedagogas, istorikas, publicistas. Gyveno Kauno, Rygos getuose, kalėjo koncentracijos stovyklose Latvijoje, Lenkijoje ir Vokietijoje. Vienas iš sisteminio liudijimų apie Holokaustą rinkimo iniciatorių ir pradininkų, makabriško žydų folkloro, gimusio getuose ir konclageriuose, dokumentuotojų. Po karo su Moše Feigenbaumu įsteigė Centrinę istorijos komisiją (Centraler Historisher Komisye), kuri dirbo drauge su Amerikiečių zonoje išvaduotų žydų centriniu komitetu. I. Kaplanas dirbo komiteto istoriografu, su bendraminčiais 1945–1948 m. surinko per 2500 fotografijų, liudijimų bei konclagerių archyvinių dokumentų. Redagavo žurnalą „Fun Letztn Khurbm“. 1949 m. Miunchene išleido didelį žydų folkloro iš stovyklų rinkinį „Nacių traiškytų žydų tautosaka“ (Dos Folksmoyl in Natsi Klem), knyga vėliau du kartus (1982 ir 1987 m.) perleista Izraelyje. Išvaduotų iš koncentracijos stovyklų įvairių komitetų sukaupta medžiaga buvo saugoma Miunchene iki Izraelio Valstybės įkūrimo 1948 m., jos pagrindu buvo įsteigtas Yad Vašem memorialas. 1949 m. repatrijavo į Izraelį, redagavo Lietuvos žydų bendruomenės memorialines knygas, rašė knygas jidiš kalba.  1964–1999 m. laikotarpiu išleido 9 knygas, po mirties 2003 m. paskelbtas jo straipsnis „Apie žydų tautos ir mano kalbą“ (Fun Folksmoil un Mayns). Apdovanotas Iciko Mangerio premija.