Teisininkas, teisėjas, advokatas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas. Gimė 1875 m. Baušiškiuose, Kamajų vls. 1886–1894 m. mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, vienoje klasėje su Povilu Višinskiu (1875–1906). Su juo nuo 6 klasės aktyviai dalyvavo lietuvybės puoselėjimo veikloje. 1894 m. Vincas Kalnietis įstojo į Peterburgo universiteto Teisių fakultetą. Studentaudamas aktyviai dalyvavo tautiniame sąjūdyje. Palaikė artimus ryšius su P. Vileišiu, J. Jablonskiu, V. Putvinskiu ir kt. visuomenės ir kultūros veikėjais.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dirbo Talino apygardos teisme tardytoju, vėliau teismo nariu. 1920 m. grįžo į Lietuvą ir prieš lenkams užimant Vilnių buvo paskirtas Vilniaus apygardos teismo pirmininku, tačiau tų pareigų dėl lenkų okupacijos negalėjo eiti. 1922–1923 m. buvo Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo narys. Buvo paskirtas į komisiją į Rusiją išvežtam turtui grąžinti. Šiai komisijai baigus darbus, buvo paskirtas Ministrų kabineto juriskonsultu. 1926 m. pasirašant su Sovietų Rusija nepuolimo sutartį, buvo Lietuvos delegacijos nariu. 1928 m. spalio 1 d. paskirtas Valstybės tarybos nariu. Nuo 1933 m. vertėsi advokato praktika. 1941 m. birželio 14 d. suimtas ir išvežtas į Rešotų lagerį (Nižnij Ingušo r., Krasnojarsko sr., Rusija). Ten 1942 m. rugsėjo 11 d. mirė.