Architektas. Gimė 1916 m. spalio 29 d. Pakšteliuose (Šiaulių r.), mirė 2002 m. gruodžio 17 d. Vilniuje.

Gyčio Ramunio tėvas.

1940–1944 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete, 1941–1943 m. – ir Kauno taikomosios dailės institute, 1960 m. Lietuvos dailės institute eksternu įgijo aukštosios mokyklos baigimo diplomą.

1944–1945 m. dirbo Šiaulių miesto vyriausiojo architekto valdyboje ir Respublikinio planavimo ir projektavimo tresto Šiaulių skyriume (projektų vyriausiasis architektas), 1946–1948 m. – Vilniaus dailės muziejuje (vyresnysis mokslo darbuotojas), 1953–1954 m. Mokslinėse restauracinėse dirbtuvėse, 1955–1961 m. – Vilniaus „Dailės“kombinate (meno vadovas).

1945–1977 m. (su pertraukomis) dėstė Lietuvos dailės institute; docentas (1965).

Svarbesni sukurti darbai:
laikinas altorius šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Šiauliuose 1945 m.;
tos pačios bažnyčios (XVII a. arch. paminklo) restauravimas;
paminklas Laurynui Ivinskiui Kuršėnuose (autoriai: skulpt. P. Aleksandravičius, arch. S. Ramunis) 1960 m.
Interjerai:
Akademinio Dramos teatro (1951);
Ministrų Tarybos pirmininko priimamojo (1955);
Naujosios Akmenės kultūros namų (1958);
Dailininkų Sąjungos kūrybos namų Palangoje (1959);
„Dainavos“ sanatorijos valgyklos Druskininkuose (vėliau – kavinė „Švieselė“) (1959).
Antkapiai: Baliui Sruogai, Romualdui Juknevičiui, doc. Jonui Lapšiui, prof. Konstantinui Jablonskiui.

S. Ramunio projektuotiems interjerams būdinga saikinga lietuvių liaudies architektūros formų stilizacija, modernumas, jie turėjo įtakos A. ir V. Nasvyčių ankstyvojo laikotarpio kūrybai.