Rašytojas, spaudos darbuotojas. Gimė 1923 m. gruodžio 14 d. Alytuje, mirė 1976 m. liepos 5 d. Vilniuje.
1933–1940 m. mokėsi Alytaus gimnazijoje. 1940 m. po sunkios ligos apako. Kauno aklųjų institute išmoko Brailio rašto, susipažino su aklųjų švietimu. 1944 m. baigė Kauno mokytojų seminariją. 1944–1946 m. studijavo Vilniaus universitete, 1951–1952 m. Maksimo Gorkio pasaulinės literatūros institute Maskvoje.

1944–1951 m., 1952–1954 m. ir 1962–1963 m. LSSR aklųjų draugijos pirmininkas, 1963–1964 m. draugijos leidyklos direktorius. 1954–1962 m. su pertraukomis dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“, žurnalo „Pergalė“ redakcijose. 1958–1959 m. žurnalo „Moksleivis“ redaktorius. 1958–1959 m. kandidatas į LKP CK narius. 1969–1970 m. LSSR rašytojų sąjungos poezijos konsultantas.
1942–1945 m. eilėraščiuose (rinktinė „Rugsėjo pilnatis“, 2003) ryški neoromantikų poetika. Pilietiniuose eilėraščiuose (rinkiniai: „Kovotojų dainos“, 1949, „Kad klestėtų žemė“, 1952, „Apmąstymai“, 1957, „Pasiryžimo metas“, 1973, „Su širdies mandatu“, išl. 1978) vyrauja sovietinės tikrovės aukštinimas, oratorinis, tezinis stilius.

Parašė eiliuotą laišką „Draugui Stalinui“ (su Juozu Macevičium, 1950, pavadinimu „Laiškas vadui“, 1952), eiliuotų apybraižų ir reportažų (rink. „Pavasarėjančiais arimais“, su J. Macevičium, 1957), satyrinių eilėraščių (rinkinys „Pernykštis sniegas“, su Kostu Kubilinsku, 1957), satyrinių apysakų („Paskutinė vakarienė“, 1962, „Žinok, ką pasakys vyriausiasis“, su Juozu Požėra, 1962, „Šventieji žiedžia puodus“, 1965), filmo „Svetimi“ scenarijų (su J. Požėra, 1962, rež. Marijonas Giedrys), publicistikos (rinkinį „Žmogiškoji reabilitacija“, išl. 1979), literatūros kritikos (rinkinys „Prie gyvo šaltinio“, išl. 1978), kūrinių vaikams ir jaunimui.

A. Jonyno poezijos išleista ir rusų kalba.