Skulptorius, pedagogas. Gimė 1924 m. birželio 3 d. Urvikių k. (Mažeikių r.), mirė 2018 m. rugsėjo 14 d. Kaune; palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.
Tapytojo Jono Švažo brolis, dailininkės Giedrės Marijos Švažienės vyras.
Nuo 1945 m. studijavo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, 1953 m. baigė skulptūros studijas Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).
1943–1945 m. dirbo mašinisto padėjėju Mažeikių geležinkelio depe, 1953–1971 m. – dėstytoju Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas).
Nuo 1960 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1974–1989 m. Sovietų Sąjungos komunistų partijos narys. 1986–1989 m. LDS Kauno skyriaus pirmininkas.
LSSR nusipelnęs meno veikėjas (1974 m.).
Spaudoje paskelbė atsiminimų apie brolį J. Švažą, interviu aktualiais dailės klausimais.
Plėtojo figūrinės skulptūros tradiciją. Ankstyvuosiuose kūriniuose sekė natūros formomis („Kristus“ Mažeikių bažnyčios altoriui, 1955 m.; „Karolis Požėla“, 1957 m.), vėliau jas ėmė labiau apibendrinti: portretai „Karolis Požėla“ (1961 m.), „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis“ (1963 m.), „Leninas“ (1963 m.), „Jonas Švažas“ (1979 m.), reljefas „Pirmieji išvaduotojai“ (1962 m.). Naudojo molį, gipsą, marmurą, granitą. Sukūrė ideologinio turinio skulptūrų viešosioms erdvėms: granito stela „Revoliucija“ (1970 m.) Lenino paminklo Kaune ansambliui, Karolio Požėlos portretinis biustas Pakruojyje (1971 m.). Prie M. K. Čiurlionio namų Druskininkuose pastatydino menininko portretinį biustą (1975 m.). Dekoratyvinės skulptūros: bareljefas „Skrydis“ Dariui ir Girėnui atminti (1972 m.) Kauno oro uoste, bareljefas „Žemė maitintoja“ (1976 m.) Kudirkos Naumiesčio žemės ūkio technikume. Taip pat dirbo antkapinės skulptūros srityje.
Parodose dalyvavo nuo 1955 m.
Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.
