Lietuvos inžinierius, pedagogas, politikas, visuomenės veikėjas. 

Gimė 1881 m. lapkričio 27 d. Veleniškių kaime (Čypėnų vls., Panevėžio apskr.).

1900 m. medaliu baigė Šiaulių gimnaziją. Įstojo į Rusijos imperijos Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. 1901 m. iš universiteto pašalintas, nes dalyvavo riaušėse. Vėliau studijavo Peterburgo technologijos instituto Mechanikos fakultete. 1905 m. dėl neramumų buvo priverstas nutraukti studijas, grįžo į Lietuvą, atvyko į Vilnių, dirbo „Vilniaus Žinių“ redakcijoje, bendradarbiavo su „Vilties“, „Vairo“, „Lietuvių balso“ leidinių redakcijomis.

Vėl nuvykęs į Peterburgą ir 1910 m. baigęs mokslus Peterburgo technologijos instituto Mechanikos fakultete, nesusigundė karjeros perspektyvomis Rusijoje, bet grįžo į tėvynę. Dėstė fiziką Vilniaus Aleksandro gimnazijoje.

1915 m. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto pavedimu steigė amatų dirbtuves ir mokyklas. Dirbo Voronežo lietuvių gimnazijos inspektoriumi, direktoriumi.

Nuo 1918 m. mokė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje.

Jis buvo vienas iš Lietuvos technikų draugijos (1918–1919) ir Aukštųjų kursų (1919) kūrėjų.

1918–1925 m. buvo aktyviai įsitraukęs į švietimo pertvarką, kuri reformavo ne tik mokyklų tinklą, bet ir ugdymo turinį. Skleidė naujas didaktines pažiūras ir europietiškas pedagogikos naujoves. Rūpinosi vadovėlių leidyba, parašė ir 1918 m. išspausdino trijų dalių fizikos vadovėlį gimnazijoms, paruošė lietuviškų fizikos terminų projektą. Domėjosi grožine literatūra ir istorija. Jau 1909 m. vertė į lietuvių kalbą ir „Viltyje“ leido kai kuriuos A. Mickevičiaus raštus, o 1924 m. išvertė „Poną Tadą“.

1925 m. paskirtas Panevėžio valstybinės gimnazijos direktoriumi, tais pačiais metais pradėjo dirbti Švietimo ministerijoje.

K. Šakenis aktyviai dalyvavo ne tik kultūrinėje bei šviečiamojoje veikloje, bet ypač – politiniame gyvenime. Buvo Tautos pažangos partijos valdybos Centro komiteto narys, Lietuvių tautininkų sąjungos veikėjas, o 1930 m. – vienas Lietuvių tautininkų fondo steigėjų.

1926 m. po valstybės perversmo, A. Smetonai tapus Respublikos Prezidentu, pagal tautininkų sąrašą tapo III Seimo nariu. Nuo 1936 m. pirmininkavo IV Seimui.

XIV Augustino Voldemaro (1926-12-17–1929-09-23) Ministrų kabinete buvo švietimo ministras (nuo 1927-05-03). XV Juozo Tūbelio (1929-09-23–1934-06-12) Ministrų kabinete – švietimo ministras.

Nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo komiteto pirmininkas, nuo 1934 m. – Vytauto Didžiojo ordino tarybos pirmininkas.

1934–1940 m. – valstybės kontrolierius.

1937 m. – Lietuvos inžinierių draugijos pirmininkas.

1933 m. parašė knygą „Aušra ir jos gadynė“. 1935 m. išleido monografiją „Vabalninkas ir jo apylinkė praeityje ligi Lietuvos nepriklausomybės atgavimo“.

1941 m. birželio 14 d. okupacinės sovietų valdžios suimtas ir po tardymo ištremtas į Angarlagą Rusijoje, Sibire. Po 10 metų perkeltas į Krasnojarsko kraštą. 1956 m. grįžo į Lietuvą. Mirė 1959 m. liepos 7 d. Troškūnuose (Anykščių r.). Palaidotas Vabalninke (Biržų r.).